Remtis praeito amžiaus užsienio lietuvių spauda visada šiek tiek rizikinga. Gyvendami toli nuo tėvynės, mūsų tautiečiai ne visada galėjo remtis autentiškais šaltiniais, patikrinti faktus. Ir tai verta žinoti visiems, aklai pasitikintiems spausdintu žodžiu, cituojantiems išeivijos autorius savo straipsniuose ar moksliniuose darbuose. Sąjūdžio pradžioje pasinaudojęs J.Kviklio parengtos enciklopedijos “Mūsų Lietuva” informacija apie Anykščių kraštą, netrukus to karčiai gailėjausi!
Netikslumų, klaidų, iškraipymų, nebeminint politinio tendencingumo, apstu netgi Bostone leistoje “Lietuvių enciklopedijoje”. O ką jau kalbėti apie laikraščius, kurių straipsnių autoriai dažnai tesivadovavo senais prisiminimais, nuogirdomis ar nuožmia neapykanta sovietų okupantams!
Visa tai prisiminiau, sklaidydamas trijų dešimtmečių senumo Kanados lietuvių laikraštį “Darbininkas”. Jame išspausdinta Jono Petrėno kelionių apybraiža “Norėjo sudaužyti Anykščių bažnyčią” maloniai paglostė paširdžius, kad net nykiausiu sovietmečiu brolių lietuvių nebuvome pamiršti, kad Anykščių vardas skambėjo ir tolimuose užjūriuose.
Deja, įsigilinęs į tekstą, iškart suklupau ant datų: autorius klaidingai nurodo metus, kuomet ant Puntuko akmens skulptorius Bronius Pundzius iškalė Atlanto nugalėtojų bareljefus, kuomet į Anykščius atvyko būsimasis vyno dirbtuvių savininkas Balys Karazija ir kt. Be to, Anykščiuose publikacijos paskelbimo metu gyveno ne 4, o per 10 tūkstančių gyventojų; autorius, matyt, rėmėsi prieškario spauda ar prisiminimais iš prieškario žygių bei ekskursijų po Lietuvą...
Na, didelės tragedijos čia nėra, šie faktai nesunkiai pastebimi, ištaisomi, jau įaugę mūsų atmintin. Kiek kebliau su istorinių įvykių datomis: antai pirmosios Anykščių bažnyčios pastatymo data laikraštyje ir pas mus 1992 metais leistoje knygoje “Anykščiai” skiriasi daugiau nei šimtu metų! Skiriasi vėlgi kanadiečio keliautojo nenaudai...
Net keista, kam žmonės rašo, nežinodami, neišmanydami to, ką rašo?..Tiesa, šis klausimas gal daugiau retorinis, nes ir pas mus nūnai prirašyta, pripaistyta tiek visokių nesąmonių, kad kartais nejuokais susimąstai: ir kas kada tą visą košę iškabins?
Tačiau grįžkime prie užsienio lietuvių spaudos, ir sovietmečiu nepamiršusios mūsų Anykščių. Štai tas pats “Darbininkas” 1975 m. vasario 21d. paskelbė didžiulę publikaciją “Okupuotoje Lietuvoje”. Joje išsamiai aprašytos Svėdasų kanauninko Petro Raudos laidotuvės. Garbusis kanauninkas buvęs nepaprastos biografijos žmogus.Vokietmečiu jis Utenoje išgelbėjo kelių žydų gyvybes. Atėjus sovietams, buvo 8-eriems metams nuteistas kalėti už tai, kad nepranešė sovietų saugumui apie ruošiamą memorandumą dėl sovietų okupacijos, kuris turėjo būti perduotas į užsienį. 1957 metais jis vėl suimamas, šįkart už dienoraštį, kuriame aprašė pirmojo kalinimo tardymus ir lagerio gyvenimą. Nuteisiamas 10-čiai metų kalėti.
Be sveikatos, visai apakęs, po 5 metų P.Rauda grįžo iš Mordovijos į Svėdasus. Kanauninkui mirus, Utenos vykdomasis komitetas, baimindamasis didelių palydų ir galimos “neigiamos” moksleivių reakcijos, neleido jo laidoti sekmadienį, ruošti gedulingų pietų valgykloje. Anykščių, Kupiškio, Rokiškio ir Utenos kolūkiams buvo uždrausta duoti laidotuvėms sunkvežimių; Anykščiai išnuomojo tik automobilį karstui vežti. Nepaisant to, laidotuvių dieną Svėdasų gatvės buvo užpildytos žmonių, o karstą iki Utenos lydėjo apie 40 privačių automobilių, 3 vyskupai ir net 180 kunigų...

Rimantas VANAGAS
Anykščiai