Vyt. Bagdono nuotrauka

Su šia moterimi susitikau atsitiktinai Svėdasų seniūnijos sekretorės Sigitos Zobarskienės kabinete. Pas seniūnijos darbuotoją užsukusi moteris pradėjo pasakoti apie tai, kaip ji namuose dvasingai, nekasdieniškai meldžiasi, prašydama Dievo malonės geros valios žmonėms ir gyvenimo keliuose paklydusiems. Toks pasakojimas sudomino, tad pasikalbėjome ilgėliau.

Namuose įsirengė altorių

Kunigiškių II kaime gyvenanti moteris iš pradžių žurnalistui nenorėjo sakyti savo pavardės, siūlė rašyti tiesiog taip - viską pasakojo "baba iš pamiškės". Esą nelabai svarbi ta pavardė, svarbu, kad jos maldos yra nuoširdžios. Vėliau pasisakė esanti Nijolė Rakštelienė. Anykštėnė, prieš gerą dešimtmetį palikusi butą mieste ir apsigyvenusi gamtos prieglobstyje. Čia aplinkui ošia miškas, teka sraunioji Nasvė, banguoja Kunigiškių ežeras...
Namuose savo jėgomis įsirengė altorių, tad su kaimyne, buvusia tremtine Elena Jančiene turi kur pasimelsti, pagiedoti, žvakelę uždegti. Gegužės mėnesį jos renkasi į gegužines pamaldas, "mojavomis" vadinamas. Birželį - Švč. Jėzaus Širdies maldos. Spalį kalba rožinį. Taip Nijolė su Elena meldžiasi kas vakarą treti metai.
Pasak Nijolės, jos ne šiaip sau poteriauja, meldžiasi. Prie Švč. Mergelės Marijos paveikslo išlieja ir ašarų, prisimindamos partizanų kovas už Lietuvos laisvę, tūkstančius tremtin išvežtų ir nebegrįžusių į gimtinę žmonių, mirusius artimuosius, nelaimės ištiktus, vargus kenčiančius tautiečius. Meldžiasi šios kunigiškietės už valstybės vadus, linkėdamos ištvermės, pakantumo, geranoriškumo, didesnių pastangų tautos labui. Meldžiasi už tuos, kurie žuvo, mirė, dingo be žinios ir kurie gyvena šalia mūsų. Kalba maldos žodžius ir už puolusius, klysteliais pasukusius, nuo Dievo nutolusius žmones, linkėdamos, kad jie atsiverstų, grįžtų prie tikėjimo, Bažnyčios, pasirinktų gėrį, o ne blogį.
Kaip sakė pašnekovė, per "mojavą" savo sodybose meldžiasi ir daugiau kunigiškiečių. Į bendrą būrį pas ją visas kaimas nesusirenka, nes sodybos viena nuo kitos yra tolokai. Kad nereikėtų vaikščioti kitur, Nijolė namuose ir įsirengė altorių.

Šv. Mišios už svetimus žmones

Utenos rajono Vyžuonų Šv. Jurgio parapijos bažnyčioje Nijolė neseniai paprašė paaukoti šv.Mišias už tuos žmones, kurių niekas nebeprisimena - ar dėl to, kad jau nėra jokių artimųjų, giminių, pažįstamų, ar iš apsileidimo, nerūpestingumo, abejingumo pamirštus. Ji tada abejojo, ar klebono bus suprasta, ar iš jos nepasijuoks. Be reikalo nuogąstauta. Klebonas kun. Henrikas Kalpokas pritarė tokiai minčiai, pagyrė už gražią iniciatyvą ir šv. Mišias aukojo šventadienį, kai į bažnyčią susirenka daugiau žmonių. Nijolei paprašius buvo aukojamos šv. Mišios ir už gyvenimo negandų blaškomus, klystkeliais žengiančius, ydoms pasidavusius žmones - kad juos Dievas globotų, kad visi grįžtų į doros kelią, išpirktų savo nuodėmes ir atsiverstų.
Kaip teigė N.Rakštelienė, juk kažkas turi pasimelsti ir už negerus, paklydusius, velnio žabangoms pasidavusius, nuopuolio ratuose besisukančius žmones - tokiems irgi reikia Dievo malonių...

Sugrįžimas prie Dievo

Nuo mažens Nijolė buvo tikinti. Ji augo Kupiškio krašte, Šimonių seniūnijos Starkonių kaime, katalikų šeimoje, tad bažnyčioje buvo krikštyta, priėmė Pirmąją Komuniją, gavo Sutvirtinimo sakramentą - kaip ir kiti vaikai. Išmoko poterius, melsdavosi kartu su tėvais ar bažnyčioje, ar namuose. Kai mokėsi Viešintose, apsigyveno pas uolius tikinčiuosius Gudonis. Jų namas buvo kaip tik prieš bažnyčią. Todėl dažnai buto šeimininkai tiesiog namuose melsdavosi, jais sekė ir nuomininkė Nijolė. Tvirtai tikėjo, kad yra Dievas Visagalis, kuris viską girdi, mato ir globoja žmones.
Gyvenimo ratas taip pasisuko, kad Nijolei teko studijuoti Šiaulių pedagoginiame institute, jį užbaigusi darbavosi įvairiose vietose. Anykščių milicijos skyriuje N.Rakštelienei buvo patikėtos nepilnamečių reikalų inspektorės, vėliau milicijos apylinkės inspektorės pareigos. Neišvengta komjaunimo, komunistų partijos, to laikotarpio idėjų, sovietinio gyvenimo niuansų.
Ji palengva nutolo nuo Dievo. Tačiau ateiste Nijolė netapo, Dievo piktu žodžiu neminėjo, kunigų, Bažnyčios kaip kai kurie sovietinių laikų žmonės ji nekeikė, neniekino. Pasitaikius progai lankė bažnyčią, atlaidus, išvažiavusi atostogauti į Palangą, bendravo su Kretingos vienuolėmis. Išėjusi į užtarnautą poilsį, apsigyvenusi Kunigiškių II kaime, Nijolė ryžosi vėl grįžti prie Dievo, vėl tapti uolia katalike. Žengti tokį žingsnį buvo nelengva, net nežinojo, kaip pasielgti, bet paskatino atvažiavęs į namus Vyžuonių parapijos klebonas kun. H.Kalpokas. Per rekolekcijas eidama išpažinties ji pripažino savo klaidas, gailėjosi, kad buvo nutolusi nuo Dievo, atgailavo už visas savo gyvenimo nuodėmes... Lemtingas žingsnis buvo žengtas, po to įsimintino vizito į bažnyčią ji tarsi atgimė, tapo kitu žmogumi. Ir dabar be maldų, be Dievo, bažnyčios ji jau tiesiog nebeįsivaizduoja savo gyvenimo...

Šalia gamtos

N.Rakštelienė gyvena viena. Bet ne vieniša. Ją supa daug gerų žmonių iš to paties kaimo. Aplanko artimieji, giminės. Į svečius nuolat atvažiuoja ir buvę bendradarbiai iš anuometės milicijos laikų, ir dabar dirbantys policijoje. O kaip gera, kai matai aplinkui gyvąjį gamtos pasaulį! Per žiemą globojo penkias stirnas, nešė joms šieno. Stirnaitės taip įprato, kad nebebijojo ateiti iki pat sodybos. Atšilus orams, kai aplinkui jau pakako pašarų, jos dar aplankydavo Nijolę. Deja, kartą atėjo tik dvi stirnelės, o paskutinį kartą tebuvo viena vienintelė viešnia. Tikriausiai Nijolės augintines nušovė brakonieriai. Prie pat namų atkriuksi šernai, nebijo atšuoliuoti kiškiai, netoliese apsigyveno lapinas. Jis, nors ir baigia išnešti Nijolės vištas, vis tiek nesulaukia sodybos šeimininkės keiksmų ir piktų žodžių. Ežys, kurį Nijolė pavadino Pako, - nuolatinis sodybos gyventojas. Jis netgi žino, kada Nijolė melžia karvę ir ateina šviežio pienelio palakti. Ežys jaučiasi kaip šeimininkas - kai kada ir šunį iš būdos išvaro, pats tenai įsikuria.
Jau daug metų sodyboje gyvena gandrų pora. Apie juos Nijolė pasakoja su ypatinga pagarba ir žinovės tonu. Anksčiau gandralizdis buvo įkeltas į tuopą, o kai ši nulūžo, buvo įrengtas beržo viršūnėje. Vėtrai nulaužus medį, gandralizdis vėl išgriuvo. Teko kelti jį iš naujo. Nijolė kėlė gandralizdį prisilaikydama senolių papročių: reikėjo, kad susirinktų visa šeima, į gandralizdį buvo įdėta pinigėlių. Kad gandrams būtų lengviau sukrauti lizdą, Nijolė iš visur rinko šakas ir atnešusi dėjo netoli gandralizdžio, kad paukščiams nereikėtų toli skraidyti ir ieškoti žagarų. Ir samanų ji prinešė. Gandrai mielai pasinaudojo Nijolės paslauga, greitai lizdą susikrovė.
Kartą gandriukai išsirito visai be... kojų. Matyt, tai Černobylio atominės elektrinės avarijos padarinys. Jiems Nijolė jau niekuo negalėjo padėti. O kai audra gandralizdį iš medžio išmetė, du gandriukai žuvo, o vienas liko gyvas, bet sulaužytomis kojomis. Nijolė vežė nelaimingą paukštį pas veterinarą į Anykščius, bet išgelbėti gandriuko nepavyko...

Ne visos idėjos sulaukia pritarimo

N.Rakštelienės galva kupina minčių, idėjų, sumanymų. Deja, ne viskas sulaukia pritarimo, palaikymo. Antai ji anksčiau bandė sveikinti visus gyventojus vardadienių proga. Į pieninę važiuodama pasiimdavo gėlių, užrašydavo atviruką ir pasveikindavo vieną ar kitą varduvininką. Atrodo, tai gražus dalykas, senų tradicijų atgaivinimas. Bet vieni kunigiškiečiai iš to juokėsi, kiti pyko. Buvo norėta organizuoti kaimiečių suėjimus kiekvieną savaitgalį vis kitoje troboje - kiek galima istorijų papasakoti susirinkus, padainuoti, maloniai, prasmingai praleisti laiką. Tas sumanymas irgi nesulaukė pritarimo.
Su aktoriumi Remigijumi Vilkaičiu, kuris Kunigiškiuose turi sodybą ir dažnai poilsiauja, Nijolė norėjo organizuoti senbuvių, kilusių iš to krašto, bet gyvenančių kitur, ir "atėjūnų" susitikimą. Būtų galėję susirinkti apie 200 žmonių. Bet vietiniai gyventojai tokio sambūrio irgi nenorėjo, sakė, kad kai nori, tai susitinka ir be jokių renginių.
Ir visgi galima žmones suburti, uždegti, pritraukti į renginius. Įdomios būna Užgavėnės su persirengėlių išmonėmis, neįprastai prie laužo miške buvo palydėti senieji ir sutikti Naujieji metai. Praeitą birželį linksmintasi trumpiausią vasaros naktį...
N.Rakštelienė suranda laiko paskaityti knygų, spaudą, skaito ir „XXI amžių“, jame randa įdomių rašinių. Turi daug pažįstamų, su kuriais susirašinėja. Iki šiol susirašinėja su šeimininke, pas kurią gyveno, kai studijavo Šiaulių pedagoginiame institute...
Viskas Dievo valioje...
Nijolė įsitikinusi, kad reikia priimti tokį likimą, koks žmogui duotas. Kadaise jos vaikiną, pirmąją meilę, pasirinkusį partizano kelią, dar mokyklos laikais suvarpė stribų kulkos. Mergina liūdėjo, išgyveno, bet po kurio laiko sukūrė šeimą. Deja, vyras mirė.
Dabar moteris gyvena viena. Tačiau, kaip teigia Nijolė, vieno žmogaus gyvenimas irgi yra prasmingas. Gali atsirinkti, su kuo bendrauti, draugauti, kaip gyventi, kuo užsiimti, kokį kelią pasirinkti. Vienatvę įveikti padeda buvimas gamtoje, namų ūkio darbai, maldos, pažintys, bendravimas su kunigiškiečiais ir kiti prasmingi dalykai. "Viskas yra Dievo valioje, viskas priklauso nuo Visagalio. Jo valiai ir atsiduodu", - sako N.Rakštelienė.

Vytautas BAGDONAS
Anykščiai