Svėdasų krašto patriarchas kalvystės išmoko prieškario Lietuvos kariuomenėje. Jono JUNEVIČIAUS nuotr.

Ilgas gyvenimas - Dievo dovana ar bausmė? Daugybė žmonių, perkopę 80 metų ar pasiekę 90-mečio ribą, ima negaluoti, jų mintys vis dažniau skrieja į anapilį, o žodžiuose suskamba nusiminimo gaida, kad mirties angelai juos pamiršę. Tačiau būna ir kitaip. Susipažinęs su Pranu Motiejūnu, supratau, kad ilgas gyvenimas - brangi Dievo dovana. Šimtųjų savo gyvenimo metų dienas beskaičiuojantis senolis, rodosi, apie mirtį dar negalvoja, nes tiek gražaus patirta ir pasistengia nenuobodžiai kiekvieną naują dieną pragyventi.

Patriarchas
Atrodytų, šimtametis žmogus turi būti kažkuo ypatingas. Aukštas, sausokas, pailgo veido, nemenka nosimi, vešliomis žandenomis, juda nesunkiai, nors jau reikia lazdos. Mat prieš metus pajutęs, kad ilgėliau pasėdėjus, kojos apsunksta. “ Kiškio jau nepagauč”, - juokauja Svėdasų krašto patriarchas. Visą amžių maitinęsis įprastu sodžiaus maistu ir dabar kažkokio ypač sveiko maisto neieško. Esant progai išgeria ir stiklelį, džiaugiasi ir gal net nusistebi, kad rankos nedreba ir kas yra krūtinėje nežinąs, ir su gydytojais svarbesnių reikalų neturėjęs. Gyvenęs, kaip kadaise Dievas žmogui liepęs - dirbęs, stengęsis sugyventi su visais, sodinęs sodą, statęs namus, auginęs vaikus.

Vaikystė

Gimė Pranas Motiejūnas 1903 m. rudenį netoliese, gretimoje Kamajų parapijoje (Rokiškio r.), apie 5 km nuo miestelio nutolusiame Griaviškių kaime. Tėvelis Jonas turėjo valaką žemės ir keturis sūnus. Šventadieniais ir turgaus dienomis dažnai šlapiu, purvinu keliuku į miestelį nusidriekdavo besiskubinančių vežimaičių vilkstinės. Ypač dideli būdavę Kazimierinių turgai. Auksiniai pinigai ėję lygiai su popieriniais. Pamena, kaip kartą pardavęs Kamajuose supirkėjui linus, o tėvelis paprašęs: “Duok bumažkomis, bo (nes) auksiniai nepatogūs, dar pasimes!” Tai ir atskaičiavo rausvomis dvidešimtpenkinėmis, kurios pražuvo, užgriuvus Pirmajam pasauliniam karui.
Pranas tuo metu su kitais piemenimis ganydavęs kaimo karves, liesas kaip žirnių ankštis, daugiausia šiaudais ir menka dirvonų žole šeriamas. Geriausias pašaras būdavo skiriamas arkliams, o nusilpusias po žiemos karves, pasitelkus kaimo vyrus, dažnai tekdavo traukti iš Degimų pievų klampynės. Pro šalį pravažiuojantys rusų kareiviai būdavę draugiški, noriai pavežėdavo prie kariškų vežimų užsikabinančius piemenis. Kviesdavo su jais keliauti net iki Daugpilio, tuomet vadinto Dvinsku, “čebačiukų pirkti”. Vokiečiai buvę visai kitokie. Vienas augalotas piemeniokas drąsiai įsiropštė į jų vežimą pasivažinėti. Tarsi nelabai supratęs, kas čia dedasi, vokietis ėmė botagu bernioką čaižyti. Daugiau niekas taip pasivažinėti nebenorėdavo. Vokiečiai atėmė gyvulius, paliko po vieną karvę, draudė be jų žinios auginti kiaules, malti grūdus. Įsinorėję medaus, be gailesčio išdegindavo bites.

Lietuva

Karas įstrigo Rusijoje, Lietuva paskelbė nepriklausomybę, ją apgynė. Pranas jau taikos metu, apie 1924 m., išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Pateko į I-ąjį husarų pulką Kaune. Baigė mokomąją kuopą, tapo puskarininkiu, paskirtas prie kulkosvaidžių, puikiai šaudė. Išmoko ir kalvystės. Sugrįžęs namo, galvojo, ko čia griebtis, juk namuose ankšta - keturi broliai. Manė važiuoti į Ameriką. Labai norėjo į tą tolimą svajonių, turtingo gyvenimo šalį, bet žadėjęs “šipkortę” pasiųsti bičiulis pamiršo. Taip ir pasiliko tėviškėje. Metus vežė iš Panemunėlio geležinkelio stoties sandėlių į Salų kooperatyvą prekes, vėliau ėmė prekiauti gyvuliais. Ėmė dairytis žmonos. Ne sykį, bešnekėdami su sumaniu jaunuoliu, rimti vyrai pradėdavę pažįstamas paneles, o kartais ir savo dukteris, piršti, nemenkus kraičius žadėti. Ėmė piršlėm važinėti.

Piršlybos ir vedybos

Kartą su geru šnekėtoju piršlėm nukako net prie Žiobiškio, kur aptiko neprastą panelę ir puikiausią ūkį ant upelio kranto. Ir Pranas tėvams taip patikęs, kad pažadėjo tuoj visą ūkį su penkiomis karvėmis, žirgais ir plačiais laukais perduoti, jei jų dukrą imsiąs. Tiek susižavėję seniokai, kad net juodai dienai slėptus auksinius parodė. O jaunikiui ne viskas patiko, tad nors liko nakvoti, merginos nė piršteliu neprilietė, bet ryte visų šnekinamas nuvažiavo pas kleboną ir užrašė užsakus. Tačiau, sugrįžęs namo, pas būsimą nebevažiavo, nes nekrito į širdį, netiko jam mergelė. Radęs čia, Jotkonyse, vietelę: nors trobesiai prasti, bet mergina Pranė Šinkūnaitė labai patikusi. Vedęs ėmė kurtis kaip tas vieversys ant dirvono. Aplink sodybą prisodino medžių. Prisėjęs laukinių obuoliukų grūdų, po trejų metų į išdygusias obelaites įskiepijo apie 200 veislinių ūglių. Daug išdalijo kaimynams, bičiuliams ir savo sodą daugiau kaip šimto obelų įsiveisė. Pasistatė trobą su trimis langais iš galo, dviem skliautuose. Ūkininkauti sekėsi. Pasistatė dar ir kalvę. Priekalą iš kelinto išsirinko, kad geras būtų, vienodo kietumo. Ir kaldavo - traukdavo ratus, apkaustydavo vežėčias, kaustydavo arklius, padarydavo plūgus. Kaimynas Pajarskas stebėdavosi: “Motiejūnas kai kala, tai net limpa, o kiti - kepšt, kepšt...”
Viliojo prekyba, tad, nusamdęs ūkio darbams berną, pats mėgdavo keliauti iki turgaus ir, vis po kelias dešimtis litų uždirbdamas, pirkdavo - parduodavo arklius, karves. Kartais su bendrais nupirkęs kaimenę jaučių bei karvių, varydavo į Kauno skerdyklas.
Šeima padidėjo. Vienas po kito gimė vaikai: Jonas, Juozas, Aldona, Janina, Danutė.

Medžiotojas

Medžioti pradėjęs bene 15-os metų ir šautuvų per gyvenimą taip pat gal 15 per rankas perleidęs. Sekėsi. Šaudydavo taikliai, mat buvęs supratingas, jautęs, kaip kuris šautuvas veikia, kaip taikiklį suvesti reikia. O anksčiau taip būdavę gražu: laukuose kiškių gausybė, lapės peliauja, antys, žąsys būriais skraido. Dažnai medžiodavo ne vienas. Atvažiuodavo seniau klebonas, valdininkai. Pasitaikydavo, kad anie pro šalį pleškina, o Motiejūnui sekasi. Anie nustebinti tuoj prašo šautuvą parduot, nors nepakanka gerą šautuvą turėt, kad geru medžiotoju būtum.
Sekmadienių popietėmis mėgdavo į Šimonių girią nuvažiuoti. Pariešutaut, pauogaut ir ką nors nušaut. Kartą nudardėjo su jauniausia mergaite, iškinkė arklį ir pats vežėčiose snūduriuoja. Po valandėlės pažadino mažoji. Šernas. Nors iš miegų pašokęs, pataikė.
Rudeniop Jaros nendrynuose nusišaudavo riebių žąselių. Mėgdavo ir žvejoti. Nuleisto ežero versmėse su venteriais traukdavo žuveles. Ir sau pakakdavo, ir visus kaimynus apdalydavo. Gaili, kad dabar žuvelės išnuodytos ir elektra ištrankytos. Senasis medžiotojas ir parduotuvėje, jei perka buteliuką stipresnės, tai ieško, kad etiketėje paukštis ar žvėris nupieštas būtų.

Apie valdžią

Į sodžiaus rusišką vadinamąją liaudies mokyklą ėjęs dvi žiemas. Pas davatkėles Žvirblaičias besimokydamas poterių, pramoko skaityti ir rašyti lietuviškai. Visada domėjęsis pasaulio įvykiais, politika, žino, kas dedasi pasaulyje.
Per šimtmetį matęs baisių dalykų, ypač gailisi žydų, kuriuos be jokios kaltės vokiečiai į duobes vertė. Po karo ir paties vos į Sibirą neišvežė. Mat buvo neseniai statytas, gražiai šiaudais dengtas klojimas, o ir žemės prisipirkęs turėjo daugiau negu 20 ha, bolševikų supratimu - liaudies priešas. Na ir užgriuvo kartą kareiviai, stribai. Du aukštomis kepurėmis, liesomis burnomis tvirtino “kulak, kulak”. O juos atlydėję stribai užstojo, kaip brolį gynė ir išgelbėjo. Pranas Motiejūnas įsitikinęs, kad išgelbėjo kuo geriausias sugyvenimas, bičiulystė su visais žmonėmis. Tiesiog neturėjęs priešų, pabūdavęs dažnai ir mažesniu, kad ko neužgautų. Ir Dievas padėjęs, jo globa pasitiki, kiekvieną vakarą pasimeldžia. Dabartinę valdžią ir papeikia, ir pagiria. Gerai, kad Lietuva nepriklausoma, bet tvarkos trūksta. Anksčiau sunkvežimiais obuolius į Peterburgą gabendavę, pinigų kišenes ir aulus prisikimšę grįždavo, o dabar vos kelis centus už kilogramą temoka. Ir degalus tiek pabranginę, kad beveik tiek pat kiek degtinė kainuoja. Valdininkai turtus kraunasi, vienas kitą palaiko. Nors aplink laukai daug kur dirvonuoja ar net jaunu mišku žaliuoja, Pranas Motiejūnas, sūnų padedamas, savo laukų neapleidžia, rudenį klėtis grūdų pripila. Tad senolis patenkintas, ir tas darbas, tvarka jam stiprybę teikia.

Kopiantis į šimtmetį

Žmona, kuri mirė jau prieš 20 metų, buvusi ir protinga, ir sumani. Tuo metu apylinkėje buvę kelios moterėlės, kurios labai norėjo ištekėti, o likęs našliu Pr. Motiejūnas vis kažko lūkuriavęs. Dabar visos jos numirusios, o jis tebegyvena. Rudenį obuolius sode rinkdavęs, vištas palesindavęs, trobą pasišluoja, krosnį pasikūrena. Užlipa ant krosnies pašilt. Iš nuobodumo kartais ir padainuoja. Kelis sykius per dieną ateina kaimynystėje gyvenantis sūnus Jonas, koks pažįstamas užsuka. Sūnus Juozas, dažnai rūpestingai atvažiuojantis iš Vilniaus, kalbinęs tėvelį jau šiemet švęsti 99 metų jubiliejų, bet senolis jį ir visus artimuosius nuraminęs - sulauksiąs 100, tada ir bus pokylis.
Visą protą tebeturi, viską prisimena nuo pat vaikystės. Ir kaip stirnaitę pirmąją nušovęs, kol namo parsinešęs, tris kartus ilsėjosi. Apie savo gyvenimą atsiliepia kaip niekuo neypatingą - nei kalėjime sėdėjęs, nei žmogų primušęs, nei užmušęs...
Būtų geresnis oras, dar norėtų į Adomynę, už poros kilometrų esantį miestelį, nueiti. Ten ir žmona palaidota, ir pažįstamų daug gyvena. Pasivaišintų, pernakvotų ir vėl sugrįžtų...