VYTAUTAS MAŽELIS

Kovotojas už nepriklausomybę nenuleidžia rankų

Vytautas Maželis - stambus vyras, tamsiais, kadaise labai garbanotais plaukais, didele bajoriška nosimi, dundenantis sodriu balsu,- ryškus asmuo Svėdasų miestelio bendruomenėje. Prieš du tris dešimtmečius visus stebindavo karščio pamėgimu miestelio pirtyje, alaus gėrimo vakarėliais. Dabar taip susiklostė gyvenimas, kad jau sėsliai apsigyveno Šimonių gatvėje.
Vytautas mielai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Prosenelė Agota buvo grafo Marikonio dvaro kambarinės duktė. Ją 18-metę pono valia ištekino už 80-mečio Zobarsko, jie dar suspėjo sugyventi aštuonis vaikus. Vyresnysis jų sūnus XX amžiaus pradžioje išvyko į Rusiją, po to apsigyveno Tiflise (dabar Tbilisis), kur neblogai įsikūrė ir pasikvietė savo brolių ir seserų. Konstancija Zobarskaitė, Vytauto močiutė, ten ištekėjo už Adomo Tamošiūno. Šeima po revoliucijos sugrįžo į Lietuvą. Čia gimė jų dukra Regina.
Svėdasuose močiutė turėjo keletą arų žemės, tad, planuodama senatvėje sugrįžti į šį miestelį, nupirko dar keliasdešimt arų labai gražioje vietoje - Gyvojo upelio, jungiančio Alaušo ir Beragio ežerus, dešiniajame krante. Įdomu, kad tuos pirkimo ir įteisinimo dokumentus tvirtino Anykščių notaras Jonas Maželis!..
J.Maželis buvo kilęs nuo Alantos, baigęs kelias gimnazijos klases, šiek tiek ragavęs teisės mokslų, caro laikais dirbęs Svėdasų valsčiaus Kunigiškių kaime raštininku. Per Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Voroneže, vėliau Vilniuje, buvo Vinco Kapsuko bolševikinės vyriausybės komisaru, tarpukaryje - notaru, taikos teisėju Anykščiuose. Per vokietmetį gyveno Utenoje, nedidelėje trobelėje prie Dauniškio ežero. Pokaryje buvo areštuotas, tačiau teisme, kuriame, nesamdęs advokato, gynėsi pats, bylą laimėjo.
Jo sūnus Vytautas, baigęs gimnaziją, įstojo į karo mokyklą. Jau buvo pamėgęs fotografiją, tad šovininėje nešiojosi nedidelį fotoaparatą, kuriuo užfiksuodavo įdomesnius kariūnų gyvenimo vaizdus. Jo fotografijas spausdino “Karys”, “Jaunoji Romuva”, “Kardas” ir kiti leidiniai. Kaune susipažino su Regina Tamošiūnaite, kurią vedė. Bet laimę suardė karas. Jų sūnus Vytautas - šio straipsnio herojus - gimė 1944 metų birželį.
Vyresnysis Vytautas Maželis pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV, sukūrė kitą šeimą. Išgarsėjo kaip fotografas. Jau atgimus Lietuvai, buvo atvykęs į tėviškę. Sūnus Vytautas pamena, kiek tėvas tebeturėjo baimės. Jam beveik vaidendavosi, kad saugumiečiai tuoj sugriebs.
Žmona, su sūneliu pasilikusi Lietuvoje, patyrė daug vargo. Dėstė Svėdasų mokykloje vokiečių kalbą, bet greitai “sovietikų” buvo išvaryta. Išvykusi į Kauną, dirbo siuvykloje, vėliau vėl sugrįžo į mokyklą ir dirbo jau pradinių klasių mokytoja. Į nemalonę pateko ir sūnus, kuriam apie 1959 metus teko išvažiuoti ir baigti tris paskutines vidurinės mokyklos klases Kapsuko (dabar Marijampolė) vaikų namuose. Už gerą mokymąsi Vytautas buvo apdovanotas sidabro medaliu, įstojo į Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą, po pusantrų metų persikėlė į Kauną. Baigęs Automatikos fakultetą, dirbo KPI Vibrotechnikos katedroje, o nuo 1987 metų - Mokslų Akademijos Vibrotechnikos institute. Prasidėjus atgimimui, aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą, dalyvavo visuose svarbiausiuose Vilniaus renginiuose.
Kai gyveno Vilniuje, per buto langus matė KGB kiemą,kuriame saugumiečiai degino dokumentus. Pro Vytauto buto langus tai, kas vyksta okupantų citadelėje, stebėjo Emanuelis Zingeris, Rūta Grinevičiūtė, lenkų žurnalistai. Saulius Beržinis filmavo, kaip paskutiniai saugumiečiai susėdo į “Lvovo “ markės autobusą ir išvažiavo. Tuomet griuvo Lenino paminklai. Kai vilniškį Leniną jau buvo pakėlęs kranas, Vytautas ėjo pro šalį. Pasiėmė nemenką granito atskalą. Ir ši “relikvija” - Svėdasuose.
Prieš dešimtmetį Vytautas buvo “Vilniaus alaus mėgėjų klubo” tarybos narys. Jie ne tik gėrė alų, bet ir rinko labdarą, šelpė vaikus. Neoficiali būstinė buvo įsikūrusi “Tauro rage”. Šiame judėjime dalyvavo Liudas Šaltenis, Juozas Erlickas, Ričardas Gavelis...
Vytautas ir Svėdasuose surengdavo kultūringo alaus gėrimo vakarėlius, mažas spaudos konferencijas.
Panaikinus Vibrotechnikos tyrimo katedrą, Vytautas liko be darbo. Bandė imtis verslo, prekybos, tačiau dėl partnerių nesąžiningumo neteko pinigų, ir verslas žlugo. Sugrįžo gyventi į Svėdasus.
Ramybę sugrąžino darbas sode, darže, prie bičių.Vėl įsijungė į visuomeninę veiklą. Įkūrė kaimo kapelą . Deja, dėl nesutarimų kolektyvas iširo. Dar vienas V.Maželio projektas - Svėdasų televizija. Jos pradininkas Alvydas Nakas, turėjęs satelitinę anteną ir nedidelio galingumo siųstuvą, sumanė transliuoti palydovinės televizijos programas miestelio ir apylinkės gyventojams. Vėliau kažkas įsigijo vaizdo kamerą, ėmė filmuoti ir rodyti televizijos siužetus apie Svėdasus. 1997 metais buvę surašyti įstatai, ir grupelė svėdasiškių įkūrė visuomeninę organizaciją “Svėdasų televizija”. Išleido reklaminį lankstinuką, entuziazmo pilni, su skolinta aparatūra nufilmavo ir parodė kelias televizijos laidas. Tačiau negavus žadėto finansavimo veikla apmirė.
Svėdasuose gyventi Vytautui patinka. Graži gamta, sava kalba, savi žmonės. Jo manymu, kultūros įstaigos čia dirba prastai, gal kiek geriau biblioteka. Veiklių žmonių nestinga, bet jie nesugeba susitelkti, dažniausiai dirba kas sau.
Vytautas pilnas sumanymų. Šią vasarą sumanė surengti akvarelės meistrų simpoziumą, skirtą svėdasiškio dailininko Kajetono Šklėriaus atminimui. Kitąmet svajoja paminėti dailininko Jono Rimšos 100 metų jubiliejų, svajoja ir apie simpoziumą, ir apie paminklą.
Beje, Kaune buvo užsidegęs vandens kateriais, buvo iškovojęs sidabro ir bronzos medalius LTSR čempionate, domėjosi ekstrasensais, Froido (Siegmund Freud) teorijomis, lankė dramos būrelį, buvo neprastas skaitovas. Ir dabar ant stalo gausybė knygų: ir detektyvai, ir Vaižganto raštai. “Šiaurės Atėnų” 2000 metų rinkinį atsinešė iš bibliotekos,nes ten niekas jo neskaito. Čia ir kompiuterio vadovas.Neseniai įsigijęs tą XXI amžiaus raštingumo etaloną, palengva šį tą rašinėja.

Raimondas GUOBIS
_____________________
medžiaga iš www.anyksta.lt 2002 rugpjūčio 29 d.

Trūksta tikslumo

(Raimondas GUOBIS “Dailininkų iš Kauno pleneras Svėdasuose” - “Anykšta”, 2002 07 16; to paties autoriaus “Kovotojas už nepriklausomybę nenuleidžia rankų” - “Anykšta”, 2002 08 29)
Per pastaruosius porą mėnesių “Anykštoje” pasirodė keletas publikacijų, kuriose vienaip ar kitaip minima mano pavardė ar veikla, už ką nuoširdžiai dėkoju, nors nemanau, kad esu nusipelnęs tiek dėmesio. Gaila, kad publikacijose pasitaikė nutylėjimų ir netikslumų.
Publikacijoje apie dailininkų plenerą nepaminėta, kad šį renginį organizavo viešoji įstaiga “Svėdasų televizija” (VšĮ STV) kartu su Kauno m. savivaldybės kultūros skyriumi. Tai pirmas renginys vykdant VšĮ STV veiklos programą Svėdasų 500 metų jubiliejui. Pagal šią programą 2003 metais numatyti tokie renginiai: Jono Rimšos 100-osioms gimimo metinėms skirtas respublikinis tapybos pleneras, tradicinis tarptautinis Kajetono Sklėriaus akvarelės pleneras ir Svėdasų miestelio jubiliejui skirtas skulptūros simpoziumas, kurio darbais tikimės papuošti šį miestelį (žr. Raimondas GUOBIS “Akvarelių paroda Svėdasuose” - “Anykšta”, 2002 09 10).
Keletas esminių netikslumų yra rašinyje “Kovotojas už nepriklausomybę nenuleidžia rankų”. Vytautas Maželis (vyresnysis, t. y. mano tėvas) prieš karą baigė ne tik karo mokyklą Kaune, bet ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto teisės studijas, aktyviai dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Birželio 24 d., grįžęs iš kariuomenės stovyklos Varėnoje, stojo vadovauti sukilėliams Kaune, Šančiuose prie Metalo fabriko. 1988 m. atvykęs į Lietuvą, rodė vietą Juozapavičiaus prospekte, kur sukilėliai pašovė sovietų tanketę, deja, detaliau aprodyti mūšių su raudonąja armija vietas ir papasakoti mūšių detales nesiryžo, nes prisibijojo KGB, tada Lietuva tebebuvo SSSR sudėtyje. Karo metu dalyvavo Lietuvos pasipriešinimo judėjime, buvo Utenos skyriaus vadas, dėl ko negalėjo likti bolševikų okupuotoje Lietuvoje ir turėjo pasitraukti į Vakarus. JAV jis kitos šeimos nesukūrė, ką klaidingai nurodė R.Guobis. Man pačiam neteko “baigti tris paskutines vidurinės mokyklos klases Kapsuko vaikų namuose”. Tris paskutines vidurinės mokyklos klases baigiau Kapsuko mokykloje-internate, kuri buvo geriausia respublikoje, jai vadovavo puikus pedagogas Valentinas Spurga, vėliau tapęs Lietuvos švietimo ministru. Baigęs Kauno politechnikos instituto Automatikos fakulteto pagal dabartinę klasifikaciją kompiuterių specialybę (tada vadinosi taip: “skaitmeninės ir analoginės skaičiavimo mašinos ir įrengimai”), dirbau KPI mokslinio tyrimo sektoriuje “Vibrotechnika” matematiku modeliuotoju Kaune, nuo 1987 m. - Vilniuje, Lietuvos mokslų akademijos Fizikos instituto Lazerinės technologijos skyriuje, iš kurio išėjau savo noru, o ne “panaikinus Vibrotechnikos tyrimo katedrą”, kaip rašo R.Guobis.
1997 m. įkurta viešoji įstaiga “Svėdasų televizija” sėkmingai veikia iki šiol, nors steigiant žadėtos paramos ir negavo. Reguliariai filmuojami Svėdasuose vykstantys įvairūs renginiai, sukauptas nemažas videoarchyvas, už ką reikia dėkoti vienam iš VšĮ STV steigėjų Valentinui Repšiui, kuris Svėdasų miestelio centre įsteigė STV klubą ir jame dirba savanoriškais pagrindais. Čia gali užsukti (ir užsuka) kiekvienas suaugęs ar vaikas. Manau, kad miestelio kultūros įstaigos, įvertinant turimą finansavimą, dirba visai neblogai, o biblioteka - ir visai gerai. Apie Svėdasų krašto muziejų Kunigiškiuose galima pasakyti, kad liepos mėnesį, kai vyko mūsų kraštiečio Kajetono Sklėriaus pleneras, Kauno dailininkams į muziejų patekti nepavyko, nes muziejaus direktorius V.Bagdonas tuo metu atostogavo, nepanoro direktorius pabendrauti ir su akvarelės meistrais, nors ir buvo kviečiamas, nedalyvavo jis ir poplenerinės akvarelės parodos atidaryme Svėdasų dailės galerijoje...
Pasitinkant Svėdasų 500 metų jubiliejų, reikia kuo greičiau sudaryti NVO (nevyriausybinių organizacijų) pasirengimo jubiliejui koordinacinį komitetą. Deja, daugelis svėdasiškių linkę tik kalbėti ir vis žvalgosi į seniūniją (o ką pasakys ar pagalvos seniūnas, gal tuo pasirūpins valdžia), užuot siūlę savo idėjas ir kūrę projektus joms įgyvendinti. Laiko iki jubiliejaus liko nedaug, tačiau dar nevėlu kreiptis finansinės paramos (žinoma, su atitinkamais projektais) į vyriausybines organizacijas ir įvairius fondus, tuo labiau kad Svėdasų 500 metų jubiliejus sutaps su Lietuvos Valstybės 750 m. jubiliejumi.