STEPAS ZOBARSKAS

Pamaleišį išgarsino rašytojas Stepas Zobarskas
   

Svėdasų seniūnijos pakraštyje įsikūręs Pamaleišio kaimas. Jis tikriausiai niekuo neišsiskirtų iš kitų panašių sodžių, jeigu čionai nebūtų gimęs ir augęs žymus išeivijos rašytojas, knygų leidėjas ir vertėjas Stepas Zobarskas. Kartu su jo pavarde Pamaleišio kaimo pavadinimas atsirado enciklopedijose, žinynuose, knygų kataloguose, spaudos leidinių puslapiuose.

  Gimtinėje – medžio skulptūra
    Pamaleišyje būsimasis rašytojas gimė 1911 metais. Anksti neteko tėvo, tačiau savo gerosios motinos Karolinos Zobarskienės rūpesčiu baigė ne tik pradžios mokslus, bet ir Rokiškio gimnaziją. Kraštiečio kunigo ir rašytojo Juozo Tumo – Vaižganto dėka S. Zobarskas įsikūrė Kaune, kur darbavosi Švietimo ministerijoje, Knygų leidimo komisijoje. Kartu su kitais autoriais parengė pradžios mokykloms skirtą vadovėlį “Aušrelė”, dirbo įvairiose redakcijose, redagavo žurnalą “Žiburėlis”, kuris tapo populiariausiu ir labiausiai vaikų mėgstamu leidiniu Lietuvoje. Daug rašė, leido savo knygas. Kartu su žmona Matilda ir dukrele Nijole 1944 metais pasitraukė į Vakarus, nes jam grėsė tremtis.
Visą laiką jis ilgėjosi gimtojo krašto, norėjo nors trumpam sugrįžti į Lietuvą, tačiau tarybiniais metais prieš jį buvo išskleista “geležinė uždanga”. S. Zobarskas mirė 1984 metų vasarą, taip ir nebeišvydęs savo motinos, kitų artimųjų, nebepamatęs gimtojo Pamaleišio. Amžinajam poilsiui liko ilsėtis Niujorke...
Pamaleišio kaime nebėra Zobarskų sodybos, ji buvo nugriauta vykdant melioracijos projektą.
Stepo Zobarsko pavardė tarybiniais metais retai kada buvo minima, nebent tiktai kritikuojant rašytoją, nebuvo leidžiamos jo knygos. Ir tiktai 1991-ųjų sausio 30-ąją Pamaleišyje įvyko S. Zobarsko 80-mečiui skirtas renginys. Gimtinėje iškilmingai buvo atidengtas ir pašventintas anykštėno tautodailininko Jono Tvardausko sukurtas koplytstulpis, kuriame įamžinti populiarios S. Zobarsko apsakymų knygos “Ganyklų vaikai” herojai. Šios dailios medinės skulptūros aplinką rūpestingai prižiūri, pievelę aplinkui nušienauja Svėdasų seniūnijos darbuotojai.

Neprasigyvena, tik išgyvena...
Lankydamasis Pamaleišyje ir stabtelėjęs prie koplytstulpio S. Zobarsko atminimui, išvydau šalia besisukiojantį ratinį traktorių. Draskydams žemę kultivatoriumi, traktorininkas rūpestingai vis suko ir suko ratus, važinėjo pirmyn – atgal. Panūdau pasišnekučiuoti su žmogumi, triūsiančiu Zobarskų žemėje. Trumpam stabtelėjęs ir išlipęs ir kabinos, traktorininkas prisistatė esąs ūkininkas Jonas Merkys iš kaimyninio Netikiškių kaimo. Jis pats gimė ir augo Morkūniškio kaime, visai netoli Pamaleišio. Pažinojo rašytojo tėvus, prisiminė juos kaip gerus, dorus žmones. “Zobarskų sodyba stovėjo štai ten, tolėliau, ne toje vietoje, kur pastatytas koplytstulpis”,- ranka mostelėjo ūkininkas. Ir pridūrė, jog Zobarskams kadaise priklausiusią žemę matininkai atmatavo jo žmonai Zofijai Merkienei, kuri atsikėlė savo paveldėtą žemę į šiuos kraštus iš gimtinės - Rokiškio rajono Jūžintų seniūnijos. Žemė čia buvo laisva.
Šiaip Merkių šeima turi nuosavos žemės apie 15 ha, dar daug jos nuomoja aplinkiniuose kaimuose. Tačiau apie ūkininkavimą Jonas Merkys kalbėjo gana pesimistiškai. Anksčiau laikė aštuonetą karvių, dabar paliko tik tris. Kai už pieną mokama tiek mažai, karves laikyti tiesiog nuostolinga. Sunku verstis ir iš augalininkystės. Reikia laukams ir trąšų, cheminių augalų apsaugos priemonių, brangūs degalai. O nežinia, kokį derlių nuimsi, kokios gamtinės sąlygos bus, kokią supirkimo kainą nustatys perdirbėjai. Turėjo javų kombainą, bet pardavė, nes tiesiog nuostolinga buvo jį laikyti ir eksploatuoti. Ūkininkauti buvo pasišovęs ir Merkių žentas, iš Klaipėdos atvažiavęs gyventi į kaimą. Bet kai suprato, kad iš žemės ūkio gali tik vos vos išgyventi, išvažiavo atgal į miestą...

Kaimas – į “juodąją knygą”
Pamaleišio kaimo laukuose daug kur galima pamatyti pavienius medžius. Jie – “visagalės melioracijos” vajaus liudininkai. Ten, kur dabar jie auga, anksčiau būta sodybų. Pamaleišio kaimo senbuvė Vanda Raugalienė “Anykštai” tvirtino, kad anksčiau šičia buvo daugiau kaip trisdešimt kiemų. Nebėra dviejų Juodelių kiemų, dviejų Balaišių sodybų, nebėra ir Dabriagų, Čeponių, Vilučių namų. Kai kur likę tik po medį, o kai kurių sodybų net žymės nebėra. Apie Pranckūnų šeimos gyvenimą primena tiktai likęs senas sodas. Gyventa Pamaleišyje ir rusų sentikių. Kovaliovai, Šilovai pasakodavo, kad jų protėviai į šiuos kraštus iš Rusijos buvo ištremti. Su lietuviais jie gerai sugyvendavo, buvo nuoširdūs, dori žmonės. Pašnekovė su liūdesiu akyse sako, kad daugelio pamaleišiečių jau nebėra. O ir tie, kas likę gyvi, kitur išsikėlę, retai kada šičia beužsuka.
“Nyksta mūsų kaimai, baisu net pagalvoti. Greitai kai kuriuos reikės įrašyti į “juodąją knygą”. Taip atsitiks ir su Pamaleišiu. Kai nuvažiuoju į Svėdasus ir mane kas klausia apie šį sodžių, net kartais pagalvoju, ar dar reikia minėti kaimo pavadinimą. Koks ten kaimas, jei sodybų ir žmonių beveik nebelikę?“,- mintija gerokai per septynias dešimtis metų perkopusi Vanda Raugalienė.

Dar tebevažinėja “žiguliuku”
Vandos Raugalienės gimtinė – Deksnių kaimas. Kai ištekėjo už Boleslovo Raugalės, tai ir persikėlė pas vyrą. Keturiolika metų, kai vyro nebėra. “Dėl ramumo” laiko karvę, pieną pristato pieninėn, nors už jį tegauna tik “katės ašaras”. Turi apie dešimtį hektarų žemės, tačiau užsiaugina tik daržovių, bulvių. Ką nors sėti neapsimoka dėl mažų supirkimo kainų ir didelių žemės įdirbimo įkainių. Pasak Vandos, ir sveikata nebe kokia ūkininkauti. O ir kiek bereikia senam žmogui?
Nors pašnekovė jau garbaus amžiaus, tačiau tebevažinėja žiguliais, pasiekia automobiliu Svėdasus, kai prireikia pas daktarus, seniūnijon ar į parduotuves. Labai kalbi, puikiausiai viską prisimenanti Vanda Raugalienė sako, kad per savo gyvenimą yra patyrusi daug skriaudų, yra mačiusi ir šilto, ir šalto. Pergyveno pokario baisumus, niekuo nekaltų žmonių trėmimus, bene dešimtmetį dirbo kolūkyje beveik be jokio užmokesčio, nes ūkio būta “biedno”. “Kas norėjo, tas vargšą kaimietį ir engė, plėšė, apgaudinėjo, nelaikė jo žmogumi”,- su nuoskaudomis praeitį prisimena Vanda Raugalienė. Net kelis kartus melioratoriai bandė iškeldinti jos šeimą iš savo rankomis ir savo prakaitu pasistatytų trobesių. Kai nepavyko gražiuoju perkalbėti, įtikinti gyvenviečių privalumu, suvilioti pinigais, žadamais už nugriautus pastatus, iškirstus vaismedžius, vaiskrūmius, bandė kerštauti, visokių šunybių prikrėsti. Kartą padarė taip, kad vanduo apsėmė sodą. “Aš čia noriu numirti, niekur nesikelsiu iš savo namų”,- užsispyrė ir kategoriškai atsisakė keltis iš melioruojamų plotų amžinąjį atilsį Boleslovas. Taip ir išliko Raugalių trobesiai, o gyvenimo saulėlydžio Boleslovas Raugalė sulaukė gimtajame Pamaleišyje...

 Vytautas BAGDONAS

______________________________
Medžiaga paimta iš www.anyksta.lt