Vaižganto kūrybos viršūnė
yra apysaka "Dėdės ir dėdienės", išleista 1929m. Vaizduojamasis laikotarpis nukelia
skaitytoją į tuos laikus, kai baudžiava jau ėjo prie galo ir pagaliau buvo panaikinta.
Tačiau dėmesys apysakoje sutelktas ne į baudžiavos vaizdus, ne į pakitusio gyvenimo
socialines ir kultūrines problemas, o į žmogaus vidų, į charakterių gilumą, jų
ryšį su gamta, su pasauliu, į jų pasaulėjautą. Kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių
šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės
ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių
dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio
ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai
tik už pavalgymą ir menką drabužį. Apysakoje ir vaizduojami tokie žmonės: Mykoliukas,
Severiutė ir Rapolas. Įstatyti į primityvias baudžiavinio kaimo aplinkybes, jie
sugeba jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.
Jų vidinių išgyvenimų subtilumas išsitenka nusistovėjusių darbų, santykių ir papročių
sekoje, natūraliai įsiliedami į kasdieniškus pašnekesius, kasdieniškus įprastus
veiksmus, ritualinius gestus, kuriuos nepastebimai sureikšmina.
Kūrinyje išlaikytas vientisas pasakojimo ritmas: jis parašytas
tarsi vienu atsikvėpimu. Žodis čia alsuoja gaivališkumu tikrumu, nepaliestu literatūrinės
stilizacijos. Čia pasiekta darni pusiausvyra tarp panoraminių senojo kaimo nuotraukų
ir individualizuoto psichologinio vyksmo. Kūrinyje daugiausia literatūrinio grožio,
tobuliausiai, nuosekliausiai ir šviesiausiai skleidžiasi Vaižganto pasaulėjauta.
______________________________
Medžiaga paimta iš
http://anthology.lms.lt