Akcija piketas
,,Už padorią žiniasklaidą
pradėtas 2006-01-15
atnaujintas 2007-03-04
papildytas 2007-07-01
akcijos iniciatorius V.Repšys
tel. 8-680-70469
el.paštas: svedasu.bendruomene@mail.lt
Svėdasai, Sausalaukės km. Anykščių raj. 29350
Naujausia medžiaga dedama pradžioje
Galima parsisiųsti medžiagos santrauką: 1, 2, 3, 4 psl.
ir specialų leidinį apie akciją 1, 2, 3, 4 psl
Redaktorei pasisundus policijai,
gavau įspėjimą, todėl tada viešai iškabintą skelbimą
,,Garbės skolininkė dabar reikėtų skaityti taip:
Garbės teisuolė.
Vienu suktu ir gudriai sukurptu straipsniu
,,Anykšta taip profesionaliai apkvailino svėdasiškius,
kad šie ligi šiol nesusigaudė esą ,,išdurti ir vieninteliai .rajone
liko be jokios bendruomeninės organizacijos.
laiku atsiliepti į šią nesąžiningą publikaciją,
redakcija ne tik pažeidė įstatymą,
bet ir priskaldė man tiek tiek ,,malkų,
kad jau treti metai ,,šildausi nemokamai.
Išsisukusi..nuo..bausmės..už..skolos..,,išmušinėjimą
.iš..Seimo..nario..neteisinėmis..priemonėmis,
.,,Anykšta liko ne tik nekalta, bet ir teisi.
Išplatinau pasiūlymą steigti fondą
nukentėjusiems nuo žiniasklaidos ginti.
Ta proga ,,Anykšta paskyrė didžiulį straipsnį, į kurį parašiau šį atsakymą.
(A.Lingaitis ,,Kad tik gautų pinigų, sugalvojo fondą...
- ,,Anykšta, 2007-06-21)
Pasirodo, autoriui ne stebuklai su aritmetika. Žinodamas, kad noriu surinkti
10 tūkstančių ir iš savivaldybės prašau 7, o iš ,,Anykštos 1, tai autorius,
net ir nematęs žurnalistų sąjungai adresuoto rašto, galėjo apskaičiuoti,
kad iš jos pageidauju ne 3, o 2 tūkstančių. Bet bala nematę to tūkstančio
žurnalistui visai nebūtina mokėti matematiką. Žurnalistui reikia žinoti
skaitytojų psichologiją ir smegenų pudrinimo technologijas. Štai čia autorius
tikrai nepralenkiamas. Žinodamas, kad ilgus straipsnius mažai kas dėmesingai
skaito (nebent kaimiečiai), o juo labiau analizuoja, autorius meistriškai
,,dirba antraštėmis.
,,Fondo lėšomis kurtų savo leidinį.
Tai autoriaus spėjimas, bet pateikiamas kaip teiginys. Nežinantiems įstatymų,
jis skamba labai įtikinamai. Deja, netgi būdamas fondo direktoriumi negalėčiau
to įgyvendinti. Pirma, lėšas skirstytų valdyba, o ne aš, antra - steigėjas būtų savi-
valdybė, o ne aš, trečia - šioje situacijoje man naudotis fondu būtų paprasčiausiai
neprotinga, nes ,,Anykšta tik duočiau progą man ant tako bananus pamėtyti.
Fondo pagrindinė misija sukurti tokį mechanizmą, kad pati visuomenė galėtų
kontroliuoti spaudą, nes valdžiai tai daryti uždrausta. Fondas telktų juristus
įstatyminei bazei ruošti, advokatus, sutinkančius specializuotis garbės ir orumo
gynimo bylose. Kodėl autorius užakcentavo ne esmę, o tik frazę apie nekomer-
cinių leidinių rėmimą? Todėl, kad atskleistų Repšio savanaudiškus kėslus ir jo
godumą pinigams, negudriai dangstomus pilietiškumu.
,,Kuo čia dėtos lentos, jei straipsnis apie fondą?- paklaus koks, iš kanapių išlindęs...
Šis skyrelis tiems, kurie neuždavinėja ,,kvailų klausimų, o negalvodami gurkia
viską, ką ,,Anykšta jau sukramtė ir įdėjo į burną. Nesvarbu, kad ne į temą, užtat
duoda galimybę panaudoti prieš Repšį net du labai svarius ,,NE: savivaldybė
NEatstatys, o prokuratūra tyrimo NEpradės. Ko daugiau reikia? Visiškas Repšio
fiasko pačiuose aukščiausiuose valdžios lygmenyse!..
,,Žurnalistų sąjunga fondui neaukos...
Dar vienas (tiksliau du) NE ir dar vienas antausis Repšiui jam NEpritaria
ir jo NEremia net visuomeninės organizacijos!!! Kuo daugiau ,,ne straipsnio
kontekste, tuo straipsnis įtikinamiau neigiamai
objektyvus (arba objektyviai neigiamas).
,,Svarstys rajono Taryba
Žinoma, turi teisę ir nesvarstyti. Pagal įstatymų numatytą tvarką brūkšteltų
popieriuką ,,lėšų nenumatyta, ir Repšys užganėdintas. Bet visdėlto svarstys.
Kodėl? Todėl, kad Repšio bijo dar ims ir iškabinės nuotraukas... (!?)...
Turiu nuliūdinti autorių: Repšys gebia valdžią, nes visos valdžios nuo
Dievo (tik apsišaukėlė ketvirtoji nuo skeltanagio). Kaip norintis būti tikru,
o ne statistiniu krikščioniu, jis privalo padėti valdžiai, kai ši stengiasi valdyti
teisingai. Ir netgi ją ginti, kai skeltanagė pradeda trukdyti jai palaikant tvarką
valstybėje.
,,Gali būti, kad Valentinas Repšys šalia, jo nuomone, nepadorios ,,Anykštos
žurnalistų gali surykiuoti ir kai kuriuos savivaldybės vadovus, kurių pastangomis
iš miesto dingo atviros skelbimų lentos.
,,Anykštos žurnalistai padorūs žmonės: jiems nėra ko bijoti. Net ir A.Lingaitis
vertas pagarbos didvyriškai kraunasi redaktorės ,,griekus ant savo kailio. Be to
talentingas žurnalistas - tik kiek susipainiojo žmogus toje žurnalistinėje etikoje...
Betgi daug kas dar pataisoma...
O valdžios nereikia gąsdinti. Ten dirba tikrai padorūs žmonės. Jie laikosi įstatymų,
o štai apie padoriąją (jos manymu) ,,Anykštą kaip instituciją to negaliu pasakyti.
Nespausdindama mano atsakymų, ji ne kartą pažeidė Žurnalistų etikos kodekso
22 straipsnį, kuriame sakoma, kad ,,kritikuojamam asmeniui visada turi būti suteikta
atsakymo teisė, t.y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti ar paneigti klaidingą informaciją.
Jeigu tokios galimybės nėra <...>, būtina pranešti apie tai visuomenei.
Būtent, remdamasis šio straipsnio paskutiniąja dalimi, informaciją apie ,,Anykštą
ir kabinėjau skelbimų lentose.. Kadangi laikraštis blokavo mano nuomonę, visuo-
menė negalėjo žinoti šios situacijos konteksto, o juo labiau detalių. Visiškai na-
turalu, kad šie mano skelbimai atrodė pakankamai keisti ir perdėm asmeniški, nes
aš turėjau laikytis Etikos inspektoriaus ekspertės rekomendacijų - akcijose naudoti
tik mano asmenį liečiančias publikacijas. Tuo pasinaudojo ,,Anykšta, savo rašiniais
formuodama mano kaip liguistos ir bet kokia kaina norinčios pralobti, asmenybės
įvaizdį. Reikia pasakyti, kad šitai jai neblogai sekėsi vis dėlto kampaniją reguliavo
daugkartinis žurnalistinių premijų laureatas, o ne koks savamokslis gatvių šlavėjas.
Jeigu visuomenė netyčia atsikvošėtų nuo smegenų plovimo ir padarytų ,,Anykštai
bankrotą, tai gerb. A.Lingaitis tikrai neprapultų: ,,Almaksas priimtų jį išskėstomis
rankomis.
,,Skyrė administracinę nuobaudą
Na ir kas, kad vėl ne į temą, bet užtat labai geras štrichas
Repšio asmenybei ne tik gobšus, bet kokia kaina norintis
būti dėmesio centre, bet dar ir nusikaltėlis! Tokiam patikėti pinigus?!!...
Kuo dažniau priminti kieno nors ,,griekelius paprastas,
bet labai efektingas žurnalistinis metodas, gerai tinkantis
viešiesiems asmenims. Vardan efekto, autorius neatsispyrė
pagundai net du kartus pažeisti Žurnalistų etikos kodekso
44 straipsnį, kuris sako, kad ,,Neturi būti viešai skelbiami
duomenys privačių asmenų, padariusių pažeidimus ir už
tai nubaustų lengvomis bausmėmis. Kažkaip susipainiojo
žurnalistas viešųjų darbų darbininkas nėra viešasis asmuo.
Kažkodėl ,,Anykšta nenori pasigirti, kad ,,išmušinėdama
skolą iš Seimo nario, pati pateko po LR ATPK 188 ir
LR BK 294 straipsniais (savavaldžiavimas), bet spėjo
laiku išsukti uodegą ir liko nenubausta.
Autorius - konteksto meistras. Jam nereikšmingų smulkmenų
nebūna. Net ir daugtaškis straipsnio pavadinime nėra tik trys
taškai. Tai priemonė per pasąmonę iš karto suorientuoti skaity-
toją į intrigą ir paslaptingumą.
Nors temos nuoseklumas ir neišlaikytas, bet neigiamas
kontekstas sukurtas labai profesionaliai, visi faktai straips-
nyje tikri. Ir tik viena vienintelė pastraipa visiškas melas.
Kas pirmas ją nurodys tam 100 litų! Jei tokio neatsirastų
apie tai papasakosiu kita pasitaikiusia proga.
Skaitykite ,,Anykštą padorus laikraštis: jeigu
kartais pameluoja - tai netyčia, jeigu ir apspjauna
tai tik etiškai, bet užtat moka taip profesionaliai
išversti teisybę kaip pirštinę, kad jokia etikos
komisija neprikibs!
Valentinas REPŠYS
AKCIJOS TIKSLAI:
Akcijos tikslai:
per konkrečių publikacijų analizę
parodyti kaip spauda pažeidinėja
įstatymus ir kokius nesąžiningus
metodus naudoja prieš visuomenę
bei pavienius asmenis,
eksperimentu patikrinti, ar demokratinėje
valstybėje visuomenė gali realiai pasipriešinti
spaudos diktatui ir smegenų plovimui,
įvertinti gyventojų pilietinį aktyvumą
ir patikrinti vietinės inteligentijos
pilietinės brandos lygį.
Žiniasklaidos misija
Jeigu sociologijos pradininkas A.Comte visuomenę laiko gyvo organizmo analogu, tai žiniasklaida prilygintina nervų sistemai. Informacinio tinklo skaidulos pasiekia kiekvieno piliečio smegenis. Iš žiniasklaidos būklės galima spręsti apie valstybės psichinę sveikatą.
Bėda, kad žiniasklaida, pabrėždama savo išskirtinumą būti savarankiška ir nepriklausoma, nejučia pradeda virsti piktybiniu naviku, kurio išskyros vis labiau nuodija kitas visuomenės organizmo dalis. Labiausiai žalojama dora, kultūra, švietimas, teisėsauga...
Antroji bėda, kad inteligentija praktiškai nieko nedaro žiniasklaidai gydyti: išsislapsčiusi pakampėmis, vieningai drebina kinkas. Mano akciją laiko beprasmiška, bet patys nieko gudresnio nepasiūlo.
Šios mano akcijos uždavinys paskatinti žiniasklaidą grįžti prie savo misijos: šviesti žmones, ugdyti dvasingumą, pilietiškumą, patriotizmą.
Deja, daugeliui šie mano žingsniai atrodo absurdiški, kaip Donkichoto kova su vėjo malūnais...
Žiniasklaida,
apsivalyk nuo tų,
kurie metodiškai sėja šiukšles
į žmonių protus ir iš žodžio
laisvės daro karikatūrą!
Gražinute,
dar kartą primenu...
Buvusi Seimo narė
Gražina ŠMIGELSKIENĖ,
dabar vadovaujanti ,,Anykštos laikraščiui,
pasižyminčiam nenuilstama kova su valdžios,
policijos, kultūros ir švietimo darbuotojais,
tiek įsijautė į kovą, kad liaudies priešų
šmėklos pradėjo vaidentis
vidury baltos dienos.
Savo paranojišku ir tendencingu straipsniu
,,Svėdasuose klaidžioja religinės sektos šmėkla
laikraštis ,,Anykšta besikuriančiam
Svėdasų bendruomenės centrui,
o iš esmės ir visai miestelio bendruomenei,
padarė nemažai žalos, kurios niekaip nenori pripažinti.
Ponia Redaktore,
atleiskite, kad primindamas šią situaciją,
atitraukiu jus nuo tokios kilnios kovos už teisybę.
Tačiau padorūs žmonės
ir be priminimo stengiasi atlyginti
net ir netyčia padarytus nuostolius
arba nors atsiprašyti tų, kuriems pakenkė.
Valentinas Repšys,
vienas iš Svėdasų bendruomenės centro steigėjų
Be rajoninės spaudos sunku įsivaizduoti mūsų dabartinį
gyvenimą. Deja, laikraštis ,,Anykšta, įgavęs dominuojančią
padėtį, vis mažiau dėmesio beskiria informacijos kokybei ir
kartais nebemato reikalo laikytis ne tik profesinės etikos, bet ir
elementaraus padorumo.
Dar praėjusią vasarą rajono inteligentai bandė atkreipti
dėmesį į netikusią ,,Anykštos kalbėjimo manierą, tačiau patys
tapo laikraščio pašaipų objektu.
Aš pats, vietinės spaudos dėka įgrūstas į ,,liaudies priešo
kailį ir neturėdamas kitokių galimybių gintis, surengiau
piketą prie Laisvės paminklo. ,,Anykšta nė karto neužsiminė
nei apie šią akciją, nei apie jos priežastis. Savaip interpretuodama
žodžio laisvę, ji ir toliau ,,dulkina visus iš eilės, nežiūrėdama
nei į lytį, nei į plauką ( žiūr. ,,Anykštos 2005-09-08 1 psl. iliustraciją)
nors paskutiniu laiku tai daro atsargiau.
Norėdamas pramušti informacinę blokadą, savo piketą perkėliau
į internetą. Šis mano žingsnis nėra asmeninių ambicijų išraiška,
kaip gali kai kam pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Tai akstinas
žiniasklaidai kritiškiau pažvelgti į savo misiją.
Nuoširdžiai dėkoju visiems, palaikiusiems mane šios neįprastos
akcijos metu. Manau, kad tik aktyviai reikšdami savo pilietinę
poziciją, greičiau priartinsime tą laiką, kai ,,Anykštą
skaitysime vartydami ne dviem pirštais, o tiesiog gerte
gersime kaip savo laiku ,,Sąjūdžio žinias...
Šia proga, atrodo, tiktų vieno Seimo nario mėgstamas posakis:
,,Tu spjausi ant liaudies - ji nusivalys,
bet jeigu liaudis spjaus ant tavęs tu paskęsi...
Ar žurnalistinė etika
tik žurnalistų reikalas?
Mielas skaitytojau, minutėlei įsivaizduok tokią situaciją. Paimi laikraštį,
o ten - didžiulis straipsnis apie tave. Nuotraukos. Sensacingas pavadinimas.
Publikacijos pagrindas gandai, o tarp eilučių potekstė: tu esi visuomenininku
apsimetęs pavojingas tipas...
Tolimesnę įvykių eigą nuspėti jau nesunku: įtarūs pažįstamų. žvilgsniai,
pasimetę draugai bei giminaičiai ir tam tikra blokada:
ne vienas pagalvos, ar verta turėti su tavimi dalykinių reikalų...
...Pranašo Mahometo karikatūros spaudoje. Per pasaulį nusiritusi protestų
banga, sprogimai, žmonių aukos...
Abiejų paminėtų publikacijų poveikio mastelis skirtingas,
bet esmė ta pati: iškreiptas etikos suvokimas žurnalistikoje
tampa pavojingas ne tik eiliniam žmogui, bet ir visuomenei.
Pirmąją situaciją patyriau savo kailiu ir supratau, kad prieš profesionalias
žurnalistų patyčias bejėgiai net teismai. Iš tiesų, sąžinės ir moralės dalykus
reguliuoti teisinėmis priemonėmis taip pat absurdiška, kaip ir rėčiu semti vandenį...
Jeigu žurnalistas sąžinę nešiojasi piniginėje jokie etikos kodeksai nepadės.
Patyręs spaudos cinizmą savo kailiu, labai aiškiai pamatai, kaip žurnalistai,
maitindami mus gandų ir sensacijų kokteiliais, nepamiršta įlašinti ir pagiežos
bei pykčio dozės. Baisiausia, kad už šį mūsų sąmonės nuodijimą jiems dar
ir pinigus mokame!..
...Šiandien spauda nuteikė kraštiečius prieš mane. O ar tu esi tikras,
kad rytoj taip neatsitiks ir tau?.. Aš irgi niekada nepagalvojau,
kad taip ,,išgarsėsiu. Be jokių nuopelnų ir be jokios kaltės...
Suprantama, kad paskalos nėra malonus dalykas, bet jų buvo ir bus.
Logiškiausia jas priimti kaip tam tikro lygio žmonių laisvalaikio užsiėmimą.
Į apkalbas paprasčiausiai galima nekreipti dėmesio. Tačiau tie patys
gandai, pridengti ,,nuomonių pavadinimu ir perkelti į spaudą,
įgauna gniuždančią jėgą. Pasijunti užspeistas į kampą be šansų apsiginti.
Bet gi iš bejėgiškumo nepulsi daužyti langų ar deginti automobilių...
Aš pasirinkau kitą kelią pasiėmiau plakatą... Gal ir kvaila, bet kas
man beliko... Nelinkėčiau to patirti tau. Net jeigu tu būtum mano priešas...
Todėl ir norisi šaukti visu balsu: žurnalistai, menkai besiorientuojantys
pamatinėse vertybėse, žodžio laisvę įsivaizduojantys kaip spaudos savivalę,
šiukšlindami mūsų sąmonę gandais, kiršindami mus vieną su kitu,
yra pavojingesni už svetimą kariuomenę, nes nepastebimai griauna
valstybę iš vidaus. O pabandyk užsiminti žurnalistui apie jo atsakomybę
būsi taip ,,nuspalvintas, kad ,,bomža prieš tave atrodys kaip simpatiškas
angeliukas. Netiki? Tada atsiversk
,,Anykštos 3 psl. pats pamatysi.
Apie ,,makaronų fabrikėlį
A.Lingaitis.
,,Siekia prasigyventi iš dangaus krintančiais pinigais.
Anykšta 2006-08-10.
Šio straipsnio redakcijos prikergtoji dalis yra ne kas kita, kaip iškraipytų faktų ir emocingų literatūrinių interpretacijų kratinys. Knaisiotis jame, norint ką nors patikslinti, yra beprasmiška, kaip ir pieštuku mėžti mėšlą. Vis dėlto, pareikšti keletą pastabų vertėtų.
,,Jupiteri, tu pyksti vadinasi esi neteisus... sakydavo romėnai. Atrodo, kad šis pastebėjimas tinka ir minimo straipsnio autoriui, nes rašinio tonas visai nedera nei prie autoriaus universitetinio diplomo, nei prie žurnalistikos laureato regalijų. Be to, straipsnio autorius pasirodė esąs ne prastesnis ,,makaronų kabinimo specialistas už mane. Prisidengęs redakcine pastaba, kad kalba netaisyta, jis vienoje vietoje iš teksto išbraukia prasminiu požiūriu svarbią frazę ,,...ir kartu dėl neįstatyminių pačios redakcijos veiksmų.... Pabaigoje nebesismulkina išmeta beveik visą pastraipą (,,Kadangi redakcija, pažeisdama įstatymus, trukdė man nors dalinai sušvelninti negatyvų šios publikacijos poveikį, manau, kad jai tenka atsakomybė dėl šių nuostolių atsiradimo), ir, žinoma, vėl ,,pamiršta pažymėti kupiūravimo vietą. Ar tai nėra žurnalistinės etikos pažeidimas?
Autorius rašo (ir labai mėgsta kartoti) jog ,,...žurnalistų savitvarkos institucijos pareiškė, kad ,,Anykšta, publikuodama straipsnį apie V.Repšį, žurnalistinės etikos nepažeidė..., tačiau Žurnalistų etikos Inspektoriaus man atsiųstame 2005-08-02 rašte Nr.S-404, rašoma: ,,Nesudarydama Jums galimybės pasinaudoti atsakymo teise ir patikslinti nagrinėjamoje publikacijoje apie Jus paskelbtą informaciją, laikraščio ,,Anykšta redakcija pažeidė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 27 straipsnio nuostatą. Tad meluoja ar nemeluoja gerbiamas A.Lingaitis?
Manau, kad autorius, selektyviai pateikdamas medžiagą bei nutylėdamas jam neparankius faktus, iškreipia tiesą, ir pats ,,kabina makaronus, siekdamas įteigti skaitytojams, kad V.Repšys be pagrindo ,,siekia sudoroti skaidrią ir nekaltą ,,Anykštą... Beje, pats redakcinis komentaras sulipdytas grynai iš ,,makaronų ir tą mato kiekvienas nuovokesnis skaitytojas. Argumentus pakeisdamas šmaikščiomis fantazijomis, autorius parodė, kad jis ne tik geras žurnalistas, bet ir puikus humoristas: manau, kad ne vienas skaitytojas ,,žvengė skaitydamas jo kūrybą, ir ,,žvengs ateityje, pats tapęs kokio nors jo straipsnio personažu.
Stebina ir kai kurie kiti autoriaus požiūriai. Mūsų norą pasinaudoti fondų parama autorius laiko negarbingu dalyku, bet nemato, kad pati ,,Anykšta beveik pastoviai prisisiurbusi prie valstybinio fondo, nors yra ne visuomeninis, o privatus laikraštis. Ir ne koks skurdžius, o didžiausias apskrityje...
Bėda, kad kai kurie svėdasiškiai įžiūri neegzistuojančius dalykus, bet nemato nei fanera užremto kultūros namų lango, nei kažkur dingstančio mokyklos bendrabučio stogo. O juk šis pastatas galėjo tapti puikiais bendruomenės namais...
Apmaudu, kad tikrai talentingas žurnalistas, užuot padėjęs mano kraštiečiams atsikratyti vaikiškos šmėklų baimės ir suvokti bendruomeniškumo privalumus, laiko juos visiškais kvailiais ir nesivaržydamas toliau jiems ,,kabina makaronus. Beje, rašydama apie bendruomenes, ,,Anykšta irgi nepasidrovėjo įkišti pirštus į fondo piniginę. Kiršinti ir skleisti paskalas už mokesčių mokėtojų pinigus? Nekvaila, tiesa?
Galiu patikinti gerb. A.Lingaitį, kad projektų tikrai nereikėjo ,,kurpti: tai ne žurnalistinės intrigos ar užsakomieji straipsniai. Be to, mūsų tikslas buvo kitas - savas verslas, o ne fondų pinigai, nes žinojom, kad įstojus į Europos Sąjungą, NVO rėmimas turės baigtis. Projektai tik priemonė atsirinkti verslui dorus partnerius, nes jau kūrimosi pradžioje teko susidurti su nesąžiningais žmonėmis ir net gerokai nukentėti. Būtent dėl to mes ir norėjome gyventi bei dirbti moralioje bendruomenėje.
Nenuostabu, kad autoriui, moralę laikančiam pigia turgaus preke, tokie dalykai atrodo mažų mažiausiai įtartini ar net pasibaisėtini. Visai logiška, kad nuo subtilaus visuomenininkų tarpusavio kiršinimo, pradėto 2004-10-06 straipsniu, autorius pereina prie atviro tyčiojimosi.
Keista, kad autorius, būdamas geras humoristas, nesuprato humoro ir priėmė už gryną pinigą mano ,,pasiūlymą, aiškiai primenantį balandžio pirmosios repertuarą. Aš, viso labo, norėjau ,,makaronų gamintojams duoti akstiną pamąstymui ir parodyti, kad visuomenininkų darbą pavertus pinigine išraiška, susidaro iš tiesų įspūdingos sumos, todėl šiems žmonėms derėtų, jeigu ne padėti, tai nors netrukdyti.
Beje, bendruomenės kūrimas nebuvo mano išmislas: šiam tikslui miestelio aktyviausių nevyriausybinių organizacijų vadovai buvo pasirašę koalicinę sutartį. Taigi, gal ,,Anykšta susivoks, kad iš tikrųjų svėdasiškiams ji skolinga kur kas daugiau negu man.
Na, o kad ,,makaronų fabrikėlio ,,technologai griebėsi už galvų dar nesušukus ,,kepurė dega ir pradėjo drabstytis nebe ,,makaronais, o grynu mėšlu, tai tikrai ne mano kaltė. Po publikacijos praėjęs laiko tarpas pakankamas emocijoms atslūgti. Tikiuosi, kad ,,Anykšta per šį laiką jau susivokė, kiek toli yra peržengusi ribas, ir šį kartą pati ras būdų pasielgti garbingai arba bent saliamoniškai, kaip savo laiku labai gudriai susiprato nutraukti Seimo nario reketavimą.
Valentinas Repšys
Viešas laiškas ,,Anykštos žurnalistui A.Lingaičiui
Gerb. Arvydai,
kadangi mano vardas vėl pasirodė Jūsų publikacijoje,
nejučia prisiminiau mūsų pažinties pradžią.
Jūs paskambinote man telefonu, prisistatėte ir pasakėte, kad rašysite apie mane su broliu straipsnį, kuriame pažadėjote mus sudirbti. Buvote labai įsiaudrinęs. Po mūsų pokalbio aš paskambinau ir apie mūsų pokalbį papasakojau redaktoriui, atkreipdamas jo dėmesį į tai, kad su išankstine nuostata žurnalistas vargiai parašys objektyvų straipsnį. Redaktorius patikino, jog yra suinteresuotas objektyvumu ir pasakė, kad pasikalbės su Jumis. Po to Jūs man paskambinote. Mes susitikome redakcijoje, kur draugiškai ir nuoširdžiai pasikalbėjome. Tada parašėte straipsnį ,,Svėdasuose klaidžioja religinės sektos šmėkla. Aš parašiau savo pastebėjimus, kuriuos ,,Anykšta išspausdino. Po to Jūs parašėte man, sakydamas, jog iš mano rašinio supratote, kad žurnalistinį egzaminą, rašant sudėtinga tema, išlaikėte ir galite drąsiai žiūrėti man į akis. Savo atsakyme Jums patikinau, kad esate profesionalas, nes vis tiek ,,sudirbote, tačiau tai padarėte labai profesionaliai, ką konstatavo ir Žurnalistų etikos inspektorius. Kadangi mano mintis publikacijoje perteikėte gana tiksliai, o jungtinio projekto ,,VILTIES ŽVAIGŽDĖ pristatymą apibūdinote taip kaip jis vyko, suvaldydamas savo neigiamas emocijas, tai įvertinau kaip tikro žurnalisto-profesionalo bruožą. Deja, rašydamas straipsnį apie mano brolį: ,,Siekia prasigyventi iš dangaus krintančiais pinigais, aiškiai suklupote. Todėl, kaip ,,nepriimtino katalikų bendruomenei tikėjimo išpažinėjas, nuoširdžiai sakau: ,,Dangiškasis Tėve, atleisk Arvydui, nes jis nežino ką daro.
Romualdas Repšys
,,Anykšta šį laišką spausdinti atsisakė ,,nesant viešo intereso.
Kokia šio piketo priešistorija
Kuriant Svėdasų bendruomenės organizaciją, pastebėjau, kad normaliam darbui labai trukdo visokie gandai, apkalbos, intrigėlės. Nusprendžiau, kad jų daromą žalą reikėtų pademonstruoti visuomenei nuotaikinga menine forma. Taip gimė projektas ,,Gandai gyvenimo nuodai. Jo pagrindu paimti anuomet buvę populiarūs vadinamieji literatūriniai teismai. Pagal scenarijų projekte turėjo dalyvauti vietinė spauda, Svėdasų televizija bei policija. Su šia idėja supažindinau laikinąjį ,,Anykštos redaktorių. Šis labai greit suprato reikalą, bet dėl jos įgyvendinimo pasiūlė tartis su pačia redaktore. Deja, susitikęs su ja pamačiau, kad ši nemoka nei išklausyti, nei įsiklausyti, mintyse nusispjoviau ir išėjau, o projektą padėjau į lentyną...
Po keletos mėnesių netikėtai ,,Anykštos laikraštyje pasirodė gandų pagrindu paruoštas straipsnis ,,Svėdasuode klaidžioja religinės sektos šmėkla, kuris kaip tik labai puikiai tiko projekto idėjai iliustruoti. Jis ir paskatino vėl grįžti prie užmestos temos.
Nors policijos vaidmuo projekte turėjo būti daugiau pagalbinis, tačiau tesėsaugininkai idėją suprato labai paraidžiui ar tiesiog neturėdami laiko gilintis į ,,kažkokius literatūrinius niuansus, sąžiningai pradėjo veikti ,,nustatytais terminais ir tik pagal įstatymą. Taip planuota literatūrinė improvizacija netikėtai virto savotišku realybės šou, kur argumentų dvikovos, teismai ir atsakomybė tampa ne suvaidinti, o visiškai tikri.
Taip tolimesnį projekto scenarijų pradėjo diktuoti pats gyvenimas...
Kažkas kažkam kažką pasakė, kažkas kažką nugirdo. Spauda pasigavo... Taip tapau visuomenei pavojingu sektantu, nors jokiai religinei organizacijai nepriklausau. Spauda taip įgąsdino miestelio gyventojus, kad vargšeliai bijo mane samdytis net mėšlo mėžti. Pašaliniam situacija gal atrodytų ir gana linksmai: na, profesionaliai pasišaipė žurnalistas iš kaimo žmogelių tamsumo ir tiek... Deja, man asmeniškai šis laikraščio ,,šposas turėjo kur kas rimtesnes pasekmes, kurių ,,Anykšta nenori pripažinti ir kurias įvertinti gali tiktai teismas.
Deja, esu bedarbis ir pajamų neturiu, tad savęs apsigynimui per teismą - kelias užkirstas. O laikas bėga, mokesčiai ir skolos kaupiasi...
Tad kas man beliko daryti? Kartis? Eiti vogti?
Aš pasirinkau šį trečiajį - kelią...
Labiausiai šioje gana banalioje istorijoje neramina du dalykai: pirmasis, kad už savojo liežuvio maskatavimo pasekmes niekas nesijaučia nei kaltu, nei atsakingu, nors tokia situacija silpnesnių nervų žmogų galėtų ir į kilpą įvaryti.
Antrasis, kad tai daro ne mažaraštės kaimo bobutės, o laikantys save inteligentais ir solidžias pareigas užimantys žmonės!..
Apkalbos asmeninė problema
ar viena iš mūsų visuomenės ydų ?
Jums tikriausiai pažįstama savijauta,
kai sužinote esąs nepagrįstai apkalbamas.
Kaip reaguojate?
Piktinatės, bandote ieškoti teisybės
ar tylomis nuryjate karčią piliulę?
Žodis žeidžia skaudžiau nei durklas,
ypač jeigu jis patenka į komercinės žiniasklaidos rankas.
Žodžio laisvė tapo atsieta nuo atsakomybės
pačiai laisvei ir elementariam padorumui.
Jau nebereikia būti dideliu politiniu veikėju,
kad būtum ,,sudirbtas.
Labiausiai kelia nerimą, kad spauda,
laikanti save ketvirtąja valdžia ir demokratijos gynėja,
pati pažeidinėja įstatymus,
ignoruoja Žurnalistų etikos kodeksą,
diegia nepagarbą demokratiškai išrinktai valdžiai,
ir su pasimėgavimu eskaluoja negatyvius dalykus.
Bet tai jau ne mano reikalas.
Aš irgi taip maniau iki tol, kol spaudos cinizmo
nepajaučiau savo asmeniniu kailiu.
Kai ,,Anykštoje buvo išspausdintas nevienareikšmiškai vertintinas straipsnis apie mano visuomeninę veiklą ir pažiūras, parašiau į jį atsiliepimą, tačiau laikraštis, pažeisdamas įstatymą, jo spausdinimą vilkino tol, kol prie redakcijos nesurengiau piketo. Deja, šios mano pastangos ne ko tebuvo vertos: redakcija šį mano atsakymą sugebėjo taip profesionaliai ,,įmontuoti į straipsnį apie ES paramą žemės ūkiui, jog daug kas jo net nepastebėjo. Pateikiu jį pakartotinai.
Būtų juokinga, jei ne ant mano kailio
Arvydas LINGAITIS. ,,Svėdasuose klaidžioja religinės sektos šmėkla,- ,,Anykšta 2004-11-06)
Straipsnis sukonstruotas tikrai profesionaliai: nebūtų dalykų lyg ir nėra, bet iš kurio galo jį beskaitytum - vistiek atrodai kupranugaris ir viskas. Žiūriu, ir kai kurie kiti šio rašinio herojai jaučiasi labai panašiai. Tik jie pasiskubino tomis kupromis atsikratyti, na o aš, kaip tas užsispyręs žemaitis kas priklijavo, tas tegu ir nuklijuoja. Be to, vis tikėjausi, kad per mėnesį laiko laikraščio puslapiuose apsireikš bent vienas sektų ir šmėklų specialistas ar kunigas ir kompetentingai viską paaiškins...
Atvirai tariant, buvau pripratęs prie panašių tėvynainių ,,pokštų ir net nebekreipdavau dėmesio, bet paskutiniojo vizito į Anykščius metu, pamatęs kaip tįsta bendradarbiavimo partnerių, pažįstamų valdininkų veidai netikėtai mane išvydus, supratau, kad jei pats nesusirūpinsiu, tai taip ir liksiu kupranugaris iki gyvos galvos...
...Prisimenu, dar nesubrendusio socializmo laikais buvo tokia nekaltumo prezumpcija. Gana juokingai skambanti, bet labai rimta sąvoka atseit, nekaltumo nereikia įrodinėti. Deja, laikai pasikeitė. Nežinau, kaip teisėje, bet dabartinėje žurnalistikoje ji interpretuojama labai kūrybingai: apspjauti subtiliai, ,,tarp eilučių, nepažeidiant Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso, kad joks teismas neprikibtų - meistriškumo lygis. O nusivalyti tuos skreplius ar vaikščioti su jais kol sudžiuvę savaime nubyrės - jau apspjautojo laisvo pasirinkimo reikalas.
Keleta žodžių apie mano literatūrinį opusėlį, sulaukusį tokių rimtų komentarų. Net nepagalvojau esąs toks talentingas, kad ekspromtinis rašinėlis galėtų tapti net naujos religijos pagrindu. Buvau beužriečiąs nosį, bet viena moterėlė iš gretimo kaimo, netikėtai ,,pasodino į vietą. Taigi, sako, ir ,,Koranas iš septynių raidžių... Rupūs miltai!.. O dar šneka, kad kaimo bobutės nieko nesupranta... Gerai, kad žurnalistai neužuodė, kad čia islamu kvepia. Juk musulmonai ne kokie sektantėliai: visą Ameriką ir vos ne pusę pasaulio baimėje laiko.
O tada!.. Kiek efektingų straipsnių pavadinimų galima pagimdyti: ,,Bin Ladeno agentas vaikšto po Svėdasus arba ,,Po moralios bendruomenės skraiste - musulmonų teroristai. Įsivaizduokit, vos pamato miestelėnas straipsnio pavadinimą - iš baimės širdis tiesiai į kulnus... Nors tame straipsnyje iš tiesų toliau gali būti rašoma, kaip blynus kepti (yra toks žurnalistinis triukas su antraštėmis), bet nuo to siaubo žmogelis žodį ,,blynas jau skaito kaip ,,bomba, o vietoje ,,šeštadienio - ,,sekmadienis, vietoj sekso sektos ir pan. Ir jam pasidaro dar baisiau, kad net mąstymas atsijungia. Nors, kaip pradedu pajusti savu kailiu, kai kuriems piliečiams mąstymą pakankamai sujaukė ir tas ,,desertinis pavadinimas vien tik su šmėklom...
Panašu, kad iki publikacijos kažkas kažką apie tuos teroristus buvo girdėję, bet niekas gerai nežinojo, kiek jų esama ir kaip jie atrodo. Gerai, kad prie straipsnio pridėta nuotrauka, (kitiems leidiniams tokios slaptos nuotraukos nepavykdavo gauti) tad piliečiai jau turi galimybę tave atpažinti gatvėje (,,Žiūrėk, čia tas sektantas, kur laikraštyje nufotografuotas) ir jau žinos, ką imti ant šakių esant reikalui... Na o jeigu kartais papultų ne tas - ne bėda: Dievulis atsirinks nekaltuosius... Žurnalistikos misija užvirti košę, o ne ją srėbti.
Šiaip ar taip, papulti į žiniasklaidos pirmuosius puslapius didelė garbė. Kiti dėl jos pasirengę dvivamzdžiu kaimą išguldyti vienos ar dviejų bobučių jau seniai per maža. Taigi, man pavyko. O labiausiai Svėdasams juk bent poros gatvelių galėjo nebelikti... Kad pavyko išgelbėti tiek nekaltų svėdasiškių gyvybių, ne ,,Anykštos, o mano kuklių kraštiečų, visados norinčių likti už kitų nugarų, nuopelnas, ir kurioms (kuriems) ,,užu jų vargingą būvį Dievas davė joms liežuvį. Beje, šis ,,įrankis masių valdymo technologijose užima toli gražu ne paskutiniąją vietą pats straipsnio gimimo faktas tą patvirtina.
...Būtų Anykščiuose zoologijos sodas po tokios reklamos be vargo priimtų į darbą retu daugiakupriu egzempliorium. Maistas ir apsauga garantuoti. Mažajam galėčiau dažniau pasiūlyti ledų porciją, o ne pasakėlę apie gėrį, kuris visada nugali blogį. Svarbiausia, darbo metu jau galėčiau ramiai rašinėti ir apie meilę ir šiaip, kas užeina ant seilės ir tikriausiai niekas vietoje tušinuko nebebruktų į rankas kastuvo (argi rašymas darbas?!) ir nebeverstų kuklaus honoraro aukoti tam, kad keliuose mūsų mylimos Lietuvėlės aruose nebeaugtų kiečiai...
Žinoma, truputį pajuokavau. Ne visai ,,nuo dūšios, tad gal ir nelabai vykusiai atsiprašau.
Tad šiam kartui tiek nereik norėti vienu metu visomis kupromis atsikratyti. Manau, kad redakcija neužkirs tokios galimybės ir ateityje. Tada ,,iki susitikimo kitame numeryje!
Valentinas REPŠYS
Laikraščio ,,Anykšta
Labai dėkoju Jums už tokį didžiulį, gerą, profesionalų, iliustratyvų ir nuotaikingą straipsnį ,,Anykštos 2005 m. rugsėjo 20 d. numeryje, skirtą man, paprastam kaimo žmogeliui, įdėtą tokioje garbingoje vietoje ir prie tokių gražių šuniukų. Sujaudinote iki ašarų ir kaip Jūs sužinojote, kad aš myliu šunis?.. Saugosiu šitą Jūsų laikraštį iki grabo lentos, ir tikiuosi, kad jis man labai pravers.
Labai atsiprašau, kad esu priverstas minutėlei atitraukti Jus nuo tokio sunkaus, įtempto, bet mūsų Valstybei labai reikalingo darbo. Suprantu, kad pašėlusiame darbo tempe Jums ne visada būna laiko kada knistis po tarptautinių žodžių žodyną, todėl šitai mielai aš padarysiu už Jus. Ten parašyta: adekvatus reiškia tolygus, visiškai atitinkantis. Adekvačioje vietoje mūsų situacijoje reikštų pirmajame puslapyje artimiausio šeštadienio numeryje. Dabar, dėl kažkurio perkrauto kompiuterio kaltės, mano atsakymas atsidūrė vos ne paskutiniame puslapyje. Labai prašau kompiuterio nebausti, o tyliai ramiai ištaisyti šį mažytį techninį nesklandumą. Esu girdėjęs, kad kompiuteriai pradeda kvailioti, kai juose susikaupia per daug šiukšlių. Jeigu patiems nepavyktų susitvarkyti su šiuo reikalu, pasistengsiu padėti - meistras kaip tik išdavė naują šluotą. Šeštadienį ryte vėl lauksiu prie redakcijos. Kvieskite, nesivaržykite. Nebijokite - viską padarysu už dyka: juk jūs tiek daug padarėte mano gyvenime.
Pagarbiai valytojas Valentinas Repšys
2005 m. rugsėjo 21 d.
- Kodėl tęsiate piketą ar laikraštis Jūsų reikalavimo nepatenkino?
- Patenkint patenkino, bet ir vėl profesionaliai ,,išdūrė. ,,Užpudrino smegenis didžiuliu straipsniu laikraščio pradžioje, o mano atsakymą nukišo į pabaigą. Daugelis jo net nepastebėjo.
- Tai kodėl piketuojate ne prie redakcijos?
- Man pradeda pykinti vien į tą pusę pažiūrėjus. Be to ten vietos maža: šaligatvis siauras negalima patenkinti saugaus eismo reikalavimų. Ir žmonių beveik nėra.
- Iš stendų turinio nesupratau, kam ir kokius reikalavimus keliate dabar?
- Konkrečiai jokių. Supratau, kad veltis į žodžių karą su profesionaliais žurnalistais beprasmiška. Ir skaitytojams neįdomu. Na, o ką domina tokie ,,pasišpilkavimai, gali pasiskaityti mano žydrajame stende. Dabar paprasčiausiai, bandau atkreipti dėmesį į spaudos elgesį su žmonėmis. Noriu parodyti, kaip iš gandų padaromos sensacijos ir kiek jos gali pridaryti nemalonumų.
- Na, ir kaip sekasi?
- Nelabai kam įdomu. Žvilgteli ir praeina. Na o tie, kurie sustoja, supratę apie kokį laikraštį eina kalba, dažnai numoja ranka ir taip viskas aišku. Per valandą laiko su kokiais dviem trimis tenka daugiau pasišnekėti. Daugiausia tai miesto svečiai. Paprastai jie niekur neskuba, tai turi laiko padiskutuoti. Taip šį tą sužinau ir apie padėtį kituose miestuose. Pasirodo, su regionine spauda daug kur problemos panašios.
Kiek laiko galvojate čia būti?
Dar nežinau. Pagal orą, pagal aplinkybes. Bet greit pabėgti nesiruošiu. Žiūriu, kaip laikysis vietiniai inteligentai. Šiap vienas kitas užkalbina, padrąsina, bet visi abejoja, kad ką nors šiuo piketu pasieksiu. Juk ir iš jų pareiškimo tik pasišaipė, ir viskas tuo pasibaigė. Matyt, su ,,laikraštiena ne pareiškimais reikia kovoti, o mėšlinėm šakėm.
Vieną šeštadienį, kai dar dirbau gatvės valytoju, buvau po redakcijos langu įsmeigęs savo šluotą, sakau, gal susiprotės. Mačiau, vienas iš žurnalistų buvo priėjęs, paskaitė prismeigtą raštelį ir nuėjo. Nežinau, ar atraportavo apie tai redaktoriui. Jie šventai įsitikinę, kad be reikalo maivausi, perdaug sureikšminu tą straipsnį. Atseit, nieko neprimelavom taip žmonės šneka. Na ir tegu sau šneka ką kaime veikti? Jie ir ant vienas kito ,,pavaro. Ir dar kaip. Bet ar būtina apie tai rašinėti?
Ponams žurnalistams niekaip negaliu išaiškinti, kad gandas, perkeltas į laikraštį įgauną visai kitą prasmę. Jis tampa faktu, savotišku argumentu: ,,Va, matai, čia ne pletkas juk laikraštis rašo! Ir su Vaidotu Žuku buvo tas pats. Turiu minty, kai ,,grietinėlės užkulisinius plepalus apie vieną europarlamentarę paleido per žiniasklaidą. O kokie įrodymai? Kaip pastebėjau, čia dažnai už argumentą eina, kad ,,žmonės šneka, nors jis tai neigia arba ,,jis tą neigia, bet žmonės šneka.
- Aplinkui nemaža jaunimo. Ar neiškrečia jums kokių pokštų?
- Atvirkščiai. Jie savotiški sargai. Anadien nakčiai nuiminėjau stendą, tai net iš kitos gatvės pusės pradėjo šaukti:,,Palik, ką darai! Galvojo, kad svetimas. Pavakariais ateidavo jaunimo su riedlentėmis. Kartais įsišnekėdavom. Patenkinti naująja rampa miesto parke, bet, sako, pradeda nusibosti per daug primityvi. Norėtų, kad ir dviratininkams ką nors panašaus įrengtų. Kartais jaunimas prieina aiškintis, kam čia tie stendai stovi, ką reiškia piketuoti...
-Ar šis piketas duoda kokios naudos?
-Kol kas gal tik man pačiam. Aš domiuosi viena pilietinio švietimo programa, tai man tam tikra patirtis: susipažįstu su žmonių nuomonėmis, perpratau piketavimo niuansus, supratau savo klaidas, aplinką. Pasirodo, aikštė turi savo gyvenimą, savo nuolatinius ,,gyventojus ir nuolatinius praeivius svetimas retai kada užklysta. Kurį laiką ir aš čia buvau laikomas savotišku pašaliniu. Dar ir dabar kai kuriems esu nelabai aiškus tipas.
-Ar nebuvo kokių nesusipratimų?
-Iš jų pusės ne. Bet vienas momentėlis buvo. Grįžtu papietavęs, ogi - stendų nebėra! Numestų irgi nesimato. Žiūriu tolėliau žurnalistas sukinėjasi. Išsitraukia fotoaparatą, eina į mane ir gan demonstratyviai fotografuoja. Negera nuojauta persmelkė. Aš į policiją stendus pavogė! Iš paskos ir tas žurnalistas įvirsta. Lygi šiol nesupatau, ar sensacijos ieškojo, ar norėjo mane tik psichologiškai ,,pakutenti.
-O kaip reagavo policija?
-Atidavė stendus ir perspėjo, kad su savo lentomis už aikštės ribų nesimaskatuočiau. Tai buvo ir savotiška pamokėlė, kad reikia būti budresniam. Sakykim, susirinks ,,atsitiktinai būrelis prie piketo, kažkas nufotografuos, ir man bauda garantuota. Jei kas, sakys, pajuokavom - čia buvo tik ,,socialinė provokacija!..
- Dabar stendų be priežiūros stengiuosi nepalikti. Dėl visa pikta iškabinau perspėjimą, kad prie plakatų nesusirinktų daugiau kaip devyni žmonės.
Galima sakyti, kad pradėjot lyg ir savotišką karą?
O ne. Aš ne prieš laikraštį. Aš prieš netikusį jo kalbėjimo toną. Ir žurnalistai man ne priešai. Ten dirba ir profesionalai. Aš mokausi iš jų. Tik man labai liūdna, kad jie savo talentą dažnai panaudoja ne kūrimui, o griovimui. Ir pamačiau, kad jie šito nebejaučia. Kažkokia priklausomybės rūšis, kaip nuo kavos ar nuo azartinių lošimų. Jie jau nebegali kalbėti normaliai, nesikandžiodami, nepašiepdami. Žiūriu, net tie, kurios laikiau padoriais, irgi pradeda taikytis į bendrą chorą. Kaip R.Sakadolskis pastebėjo, žodžio laisvė dabar suprantama kaip leidėjų laisvė. Ar tokioj situacijoj žurnalistas gali būti laisvas? Jis niekada neturi pamiršti, kieno ratuose sėdi. Ne taip dainuosi nevažiuosi.
Blogiausia, kad žurnalistai nevisada besuvokia, kokį pavojingą ginklą savo rankose laiko. Tai ne kokia petarda. Spausdintą žodį prilyginu atominei energijai. Tai didžiulė jėga. Bet vienas dalykas, kai ji atpalaiduojama reaktoriuje, kitas kai bomboje. O sensacijos veikia bombos principu - kad kuo daugiau sudrebintų. Ir nelabai svarbu ką: įstaigą, ministeriją, valstybę ar žmones. Dėl pasekmių nesukama galvos. Nelabai kas pergyvena, kad ji gali nukristi ir ant nekalto, nejaudina, kad kažkam gyvenimas apnuodijamas. Sensacijos kaip ir narkotikai prie jų priprantama. Kaskart reikia didinti ,,dozę, kad suveiktų, kad dėmesį atkreiptų. O kur riba?
- Minėjote savo klaidas. Ar ne paslaptis, kokios jos?
- Per daug informacijos stenduose - žmonės ne iškart susigaudo, apie ką eina kalba. Šriftas per mažas reikia rašyti šūkiais. Temų per daug . Vienos temos savaitei ar mėnesiui - sočiai. Be to reikia kažkaip bandyti suinteresuoti praeivius. Stabtelėjai, atsakei į klausimą ir gauni gerą, originalų prizą.
- Neseniai priminėt mūsų skaitytojams Anykščių Sąjūdžio dieną. Ar asmeniškai turėjot kokį ryšį su vietiniais sąjūdininkais?
- Labai nedidelį. Iš muziejininkės Almos Ambraškaitės gaudavau ,,Sąjūdžio žinias, ,,Atgimimą ir platindavau. Prižiūrėjau Sąjūdžio stendą miesto centre. Kartu su kolega fotografu Alfredu Motiejūnu važinėdavom po mitingus, fotografuodavom. Paskui nuotraukas dalindavom žmonėms. Tada oficiali spauda dar filtravo informaciją, tai nuotraukos buvo labai įtaigi Sąjūdžio propagandos forma. Alfredas gal trečdalį algos tam išleisdavo...
- Nuo ko viskas prasidėjo?
- Pirmąkart apie Sąjūdį išgirdau iš brolio. Tada jis gyveno sostinėje ir papuolė kaip tik į patį įvykių sūkurį. Kai atvažiavęs į Svėdasus papasakojo, kad greit prasidės didelės permainos netikėjom. Buvo įdomu, bet gal daugiau neramu, nes šį tą žinojau apie Vengrijos įvykius, Prahos pavasarį...
Prisimenu, Sąjūdis broliui paskyrė kuruoti mūsų rajoną, tai jis ragino mus nedelsiant ieškoti lyderių. Patriotiškai nusiteikusi kaimyninio Grikiapelių kaimo Matelių šeima ir vienas mano pusbrolis tyliai atsivežė į Svėdasus Zigmą Vaišvilą ir po saviveiklos koncerto priedanga miestelyje iškėlė trispalves. Mokytojas Jonas Beleckas sakė kalbą... Žinau, kad tai buvo gerokai prieš Anykščių mitingą.
- O iš pačio Anykščių mitingo kas liko įsimintino?
- Kaip Audrius Butkevičius pranešimą pradėjo skaityti karišku tonu. Iš susijaudinimo kažkaip nepataikė. Mane apėmė nesuprantama baimė. Prisimenu, skanduoju kartu su minia, atrodo, kad visa gerkle šaukiu, o savo balso negirdžiu!.. Kaip kokiam košmariškam sapne.
- Savo rašiniuose daug kalbat apie dvasingumą, moralę. Kaip apibūdintumėt savo pažiūras?
Esu tikintis komunistas.
Nieko čia stebėtino. Komunizmo idėja paimta iš Švento Rašto. Kai vieną dieną supratau, kad yra Dievas, viskas labai gražiai ,,išsidėstė į lentynėles. Jokių prieštaravimų nebeliko. Supratau, kodėl komunizmo idėja tokia gaji ir kodėl pats komunizmas žlugo...
- Sprendžiant iš kitų šaltinių, šita ,,netradicinė orientacija atsispindi ir jūsų visuomeninėje veikloje.
- Aš įsitikinęs, kad jeigu visuomeninės organizacijos daugiau dėmesio skirtų doroviniams dalykams, o religinės viešajam gyvenimui, esminio skirtumo tarp jų nebeliktų. Visuomenė taptų kur kas vieningesnė ir aktyvesnė. Niekaip nesuprantu, kam tas skirstymasis. Ir taip tradicinės bažnyčios ir tradicinės partijos baigia supanašėti: ta pati struktūra, tie patys veiklos metodai. Vieni oponentus apkaltina kagėbistais ir pašalina iš žaidimo, kiti apšaukia sektantais ir juos izoliuoja nuo visuomenės. Savo kailiu tai esu patyręs.
- Jūs iš tikro linkęs visus kritikuoti...
- Kad būdamas komunistas staigiai įtikėjau pasirodo, mano didžiausias privalums. Neturiu jokių išankstinių nuostatų ar dogmų, kurias neišvengiamai suformuoja tikėjimo tradicijos. Todėl labai krinta į akis įvairūs neatitikimai, kurių pačios bažnyčios jau nebemato. Širdyje kaip buvau komunistas taip ir likau. Tautų draugystė, lygybė, vienybė man buvo ir liko savaime suprantamos. Todėl man ir dabar protelis niekaip neneša, kaip galima nekęsti rusų ar žydų. Čiukčia komunistas ar negras komunistas - nebuvo jokio skirtumo: jie man buvo idėjiniai broliai, nors garbino skirtingus partsekretorius. Dar labiau nesuprantama, kaip krikščionis gali nekęsti kito krikščionio, jį niekinti ar šmeižti!
Nepatinka, kad spauda kartas nuo karto pakelia triukšmą dėl pavienių kunigų klaidų. Bet reikia suprasti, kad Bažnyčią labai suluošino KGB. Ten irgi buvo prikišę visokių ,,netradicinės orientacijos. Mano manymu, bėda čia kita - didesnė. Celibatas ne tik nuskurdino tautos genofondą, bet jau pradeda atsisukti ir prieš ją pačią: štai Marijampolės seminarija nebesurinko klausytojų. Celibato žalą man viena medicinos profesorė išaiškino. Užkirstas kelias kunigų dinastijų atsiradimui, o dvasinių tarnautojų turėtų būti keliasdešimt kartų daugiau. Šitą laisvą nišą jau ,,užuodė visokie aiškiaregiai ir aktyviai ten lenda. Liūdna, kad šito katalikai nenori pastebėti ir bando įteigti, kad tai yra norma. O juk Šv.Raštas nedraudžia kunigams vesti. Tai turi būti kiekvieno asmeninis apsisprendimas. Naujosios Atgimimo bangos protestantiškos bažnyčios šia prasme kur kas sveikesnės. Be to jos išvengė ir KGB letenos. Jos daug aktyvesnės ir galėtų nemažai nuveikti, keliant tautos dvasingumą,
Mano supratimu, dvasinis atgimimas turi prasidėti nuo bažnyčių, nuo jų vienybės. Juk jų visų misija ta pati išaiškinti Dievo vaidmenį mūsų gyvenime.
- Sakote, kad kunigų turėtų būti keliasdešimt kartų daugiau. Kas išlaikys tokią ,,armiją?
- Pirma, reikėtų atminti, kad tikri dvasiniai žmonės nereiklūs materialiniams dalykams, tad ir lėšų tam reikia tikrai labai nedaug. Štai Svėdasų klebonas puikiai išsiverčia be automobilio, nors aptarnauja dvi parapijas. Šeimininkės irgi nesamdo - valgį gaminasi pats. Pats tvarko ūkinius reikalus, o sutaupytas lėšas atiduoda kunigų seminarijai. Nors iš esmės taip neturėtų būti kunigas turi dirbti tik kunigo darbą. O taupyti turėtų ne kunigas, o parapijiečiai, kad ganytojui nereikėtų rūpintis maistu, bažnyčios apkūrenimui ar prakiurusiu stogu.
Antra, tikras tikintysis turi jausti pareigą dešimtą dalį savo pajamų atiduoti bažnyčiai. Taip Rašte parašyta. Kas to laikosi? Būrelis nuoširdžių moterėlių, davatkom pravardžiuojamų, ir dar vienas kitas. Daugiau aukojama paprastai tik per didžiąsias šventes. Kiek pastebėjau, naujosiose, taip vadinamose netradicinio tikėjimo bažnyčiose, šito įstatymo laikomasi griežčiau, todėl jos ne tik save išsilaiko, bet ir kitiems padeda.
- Atleiskit už tiesumą. Kritikuojat spaudą, mokinat bažnyčią. Ar jaučiatės turys tam moralinę teisę?
-Jeigu tu matai ką nors blogai darant, net mylimiausią žmogų, ir jo neperspėji arba nepraneši policijai tu tampi nusikaltimo bendrininku. Štai visa logika ir visa moralė. Kol šito nesuvokiau, aš irgi stengiaus apsimesti nieko nematančiu ir niekur nesikišti.
O kaip mokytojas, aš iš tikro prastas. Man kur kas maloniau būti mokiniu, o ne mokytoju. Labai buvau patenkintas, kai klebonas Rimantas Kaunietis priėmė klausytoju į Biblijos studijų grupę. Daug ką sužinojau, nes jis labai moka išaiškinti. Gaila, kad per daug apkrautas administraciniu darbu. Jeigu jis rastų laiko pravedinėti paskaitas CIVITAS klube, greit turėtų daugiau klausytojų nei Svėdasų bažnyčioj.
Klebono idėja su Biblijos studijų mokykla labai puiki juk ir Kristus pirmiausia paruošė dvylika mokinių. Gaila, kad Svėdasų miestelis tam per mažas. O ir žmonės dar nepakankamai aktyvūs. Aš tikrai nelinkęs nieko mokinti, tik noriu, kad bent mano giminės, mano pažįstami pradėtų patys daugiau domėtis. Dabar beveik kiekvienuose namuose rasi jei ne Bibliją, tai nors Naująjį Testamentą. Bėda, kad jis arba kur nors užkištas dulka, arba padėtas sekcijoj tik dėl vaizdo.
- Prie paminklo jau ne pirma savaitė. Ar per tą laiką niekas nepasisiūlė į kompaniją?
- Ne. Aš jau buvau numatęs, kad būsiu vienas. Puikiai suprantu, kad atsistoti greta manęs reikia nemažos drąsos, reikia peržengti save. Jei nebūčiau padirbėjęs gatvės valytoju ir aš pats nebūčiau išdrįsęs šiai akcijai. Piketas pas mus dar nėra įprastas reiškinys, todėl į tave pirmučiausia žiūri kaip į klouną ar durnelį. Net ir pusvalandį išbūti tokiame vaidmenyje nėra lengva. Ne visi tik komplimentus žarsto. Yra tokių, kurių veidas persimaino vien Sąjūdžio emblemą pamačius. Kitus suerzina tik laikraščio pavadinimas. Kad pajaustum visus šiuos niuansus, visą laiką turi būti kaip styga. Paprastai įtampą sumažina tik pirmas nuoširdesnis pokalbis.
O iš esmės aš ne vienas. Greta manęs Laisvė. Tai idėja, kuri visais laikais įkvėpdavo žmones neįmanomiems dalykams. Ar mes suprasime Romo Kalantos žingsnį? Vargu. Laisvė yra dieviškos valdžios pagrindas. Laisvės ko gera suprasti negalima. Ją galima tik pajausti. Kad pakilti laisvei, pirmiausia reikia sudužti su visomis savo ambicijomis, parankioti šiukšles nuo šaligatvio ar numazgoti kojas savo pavaldiniui, kaip kad Kristus darė. Tik tada pradedi suvokti tikrąją laisvės prasmę. Kol kas mes laisvės bijom daugiau nei prievartos. Šitai labai taikliai viename straipsnyje pastebėjo Bernardinų elektroninio laikraščio redaktorius Andrius Navickas.
KREIPIMASIS
Į ,,ANYKŠTOS LAIKRAŠTĮ
Neatsiejama mūsų dabartinio gyvenimo dalis yra spauda. Jos misija ne tik informuoti gyventojus ir atskleisti esamas problemas, bet ir šviesti skaitytoją, ugdyti jame šalies ir savojo rajono patriotą, dorą ir principingą demokratinės respublikos pilietį, tolerantišką kitai nuomonei ir tuo pačiu nepakantų melui, prievartai, pykčiui, pavydui ir kitiems reiškiniams, kurie įvardinami vienu žodžiu BLOGIS. Deja, laikraštyje ,,Anykšta šito vis labiau pasigendu.
Konstruktyvią kritiką vis dažniau keičia pašaipa ir netgi patyčios. Krinta į akis nekorektiškas nuotraukų sugretinimas, neretai ne tik peržengiantis elmentaraus padorumo ribas, bet ir žeminantis žmogaus orumą. Aiškiai juntamas ir kai kurių publikacijų tendencingumas, nors ir profesionaliai maskuojamas žaisminga, humoristine dėstymo maniera. Informaciją, kuri laisvai tilptų į vieną mašinraščio puslapį, tenka knaisioti iš keliolikos puslapių nuomonių, komentarų, interpretacijų ir gandų kratinio. Toks laikraščio darbo stilius ne tik menkina jo pačio autoritetą, bet ir pradeda kelti abejones jame pateikiamos informacijos patikimumu.
Asmeninių sąskaitų suvedinėjmu ,,kvepiančios publikacijos, laikraščio pavertimas skolų ,,išmušinėjimo įrankiu, diskredituoja ne tik laikraštį, bet ir pačią žodžio laisvės sampratą apskritai.
Pašaipus kalbėjimo tonas, negatyvių reiškinių eskalavimas, žvalgymasis į mūsų gyvenimą pro ,,kanalizacijos vamzdį, ,,tirštumu nepasižyminčios pirmųjų puslapių kačių-šunų-blusų-užkerėjimų ir panašios ,,sensacijos stumia laikraštį į ,,geltonosios spaudos kategoriją.
Laisva žiniasklaida yra demokratijos garantas. Visai pagrįstai ji vadinama ketvirtąja valdžia aukščiau jos tėra tiktai Dievas. Taigi, ji turi vadovautis ne tik Visuomenės informavimo įstatymu, bet ir tomis dvasinėmis vertybėmis, kurios mūsų Respublikos himne apibendrintos TIESOS ir ŠVIESOS sąvokomis.
Spaudos laisvė - tarsi vandenynas: čia judėjimo nevaržo tvoros, stulpai ar sienos. Kliūčių tarsi nebėra. Deja, nebelieka ir aiškiau matomų orientyrų. Taip atsiranda pavojus paklysti, nes šiose žodžio laisvės platybėse tenka vadovautis vieninteliu sąžinės kompasu. O jeigu jo patikros spaudas dar su penkiakampe žvaigždute?
Stebint iš šalies, susidaro įspūdis, kad laikraštis pradeda prarasti orientaciją žodžio laisvės vandenyne ir vis dažniau papuola į žodžio anarchijos sroves. O anarchija nėra tapati laisvei. Tai tik laisvės šydu užmaskuota pievarta. O prievarta niekada nebuvo ir nebus pozityvia jėga. Deja, susiklosčiusi dominuojanti ,,Anykštos padėtis rajono informacijos sferoje, sudaro sąlygas tokiai prievartai, nes skaitytojas kol kas paprasčiausiai neturi galimybių rinktis.
Prasidedant Naujiesiems metams, kviečiu ,,Anykštą pakelti žvilgsnį į dangų, susirasti kitą patikimesnį orientyrą šviesią ir ryškią žvaigždę, simbolizuojančią tikruosius mūsų gyvenimo idealus, ir nuolat sutikrinti su ja savojo ,,laisvos spaudos laivo kompasą, kurio rodyklę, kaip žinome, gali paveikti ir nematomos magnetinės audros, ir netgi netyčia per arti atsiradusi stambesnė moneta.
Solidarizuojantis su rajono inteligentais, belieka pritarti kol kas neišgirstame Kultūros tarybos pareiškime išsakytai vilčiai, ,,kad laikraščio ,,Anykšta darbuotojų profesionalumas apsaugos solidų šio leidinio kalbėjmo toną, sugrąžins griežtą ir protingą žodį ten, kur jį pakeitė nepamatuotas, destruktyvus pyktis ir pagieža.
2005-12-22 Akcijos piketo ,,Už padorią žiniasklaidą
iniciatorius Valentinas Repšys
Nors pačio kreipimosi teksto ,,Anykša NEIŠSPAUSDINO, tačiau vis dėlto pinigų ,,išmušinėjimą per laikraštį iš Seimo nario nutraukė.
Valdžia yra administracinė institucija, skirta tvarkyti valstybės ūkį ir palaikyti tvarką joje, užtikrinat gyventojų saugumą ir jų teises bei laisves. Vystantis civilizacijai, tobulėjo valstybių valdymo principai bei mechanizmai. Neįstatyminiai valdžios keitimai visada sukelia suirutes, per kurias paprastai nukenčia eiliniai žmonės, kurių yra daugiausia. Gal būt todėl, net seniausiuose rašytiniuose šaltiniuose buvo pabrėžiama, kad kiekviena valdžia yra nuo Dievo, duodant suprasti, kad ji turi būti gerbiama. Juo labiau, kad dabartinė mūsų valdžia yra išrinkta teisėtai ir demokratiškai.
Kokį požiūrį į valdžią ugdo Jūsų laikraštis?
Neretai rajono Tarybos posėdžiai pateikiami kaip linksmų spektakliukų aprašymai. Neesminiai dalykai sureikšminami, o nutarimų esmė kartais tiesiog paskęsta žaismingose inrerpretacijose. Iš Tarybos narių šaipomasi, jų pasakytoms mintims ar frazėms suteikiant naują kontekstą.
Daugiau kaip pusė metų Jūsų laikraščio kiekvieno numerio I-majame puslapyje buvo spausdinamas rėmeliais išryškintas skelbimas iš kurio buvo galima suprasti, kad ,,Anykšta pradeda periiminėti anstolių kontoros, t.y. visai kito lygio valdžios, funkcijas. Nežiūrint to, kai kuriuose iš tų skelbimų mūsų valdžios atstovas Seime Vytautas Galvonas buvo vadinamas ne oficialiai priimtu titulu, o tiesiog mažybiniu vardu paniekinančiame kontekste.
Laikas nuo laiko Jūsų laikraštyje pasirodo straipsniai ar net ištisi ciklai, skirti gerb. Seimo nario V.Galvono darbui nušviesti. Kai kurias publikacijas pavadinti kritinėmis sunku. Jų kandus, pašiepiantis tonas daugiau primena tyčiojimąsi, negu kritiką. Šiais rašiniais bandoma įteigti, kad Seimo narys ne tik nekompetentingas, bet ir visiškas kvailys, nesugebantys išspręsti net menkiausių problemų. Tuo pačiu duodama suprasti, kokie mes patys esame asilai, jei balsavome už jį.
Nepagarbus, paminantis ne tik profesinės etikos kodeksą, bet ir peržengiantis elementarias padorumo ribas ,,Anykštos elgesys demokratiškai išrinkto valdžios atstovo atžvilgiu, žemina ne tik jį, bet žeidžia ir mane, eilinį rinkėją, atidavusį savo balsą už šį žmogų, nuoširdžiai norintį dirbti Lietuvos ir mūsų rajono labui.
Iš šviežios ir karčios asmeninės patirties žinau, kiek nervų ir laiko reikalauja santykių aiškinimąsis su spauda, todėl jaučiu pilietinę pareigą tą padaryti už gerb. Seimo narį savo iniciatyva, kad jam nereikėtų atitrūkti nuo to darbo, kurį mes, rinkėjai, esame jam patikėję.
Aš laikau, kad tendencingos, pašaipaus tono ir asmeninių sąskaitų suvedinėjimu kvepiančios publikacijos teisėtai išrinkto valdžios atstovo atžvilgiu, ne tik nedaro garbės pačiam laikraščiui, bet ir diskredituoja demokratiją apskritai.
Naudodamasis savo teise į objektyvią informaciją ir remdamasis aukščiau nurodytais motyvais, prašau:
1. nutraukti nekorektiško stiliaus pulikacijas Seimo nario V.Galvono atžvilgiu. Publikacija 2005m. gruodžio 29 d. ,,Anykštoje tebūna paskutinė iš tokio pobūdžio rašinių.
2. laikraštyje apie Seimo nario V.Galvono darbą pateikti objektyvią informaciją, atsietą nuo redakcijos komentarų.
Remiantis Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtinta žmogaus teise nekliudomai skleisti informaciją ir idėjas, prašau pateikti šį kreipimąsi ,,Anykštos skaitytojams ilgai nevilkinant ir netrumpinant jo teksto.
2006-01-03
Akcijos piketo ,,Už padorią žiniasklaidą
iniciatorius Valentinas Repšys
Ir šis, antrasis, kreipimasis taip ir liko NEIŠSPAUSDINTAS.
Apie šmėklas, baigštų piketuotoją ir dar šį bei tą...
( A.Lingaitis ,,Svėdasuose klaidžioja religinės sektos šmėkla, ,,Anykšta 2004-10-06, ,,Piketuotojui pritrūko drąsos užeiti į ,,Anykštą... 2005-09-20)
Jau praėjo nemaža laiko, tačiau to straipsnio šmėkla dar tebeklaidžioja mano krašte, todėl norom nenorom tenka sugrįžti prie šios publikacijos, juo labiau, kad ji vėl buvo atgaivinta rašinyje ,,Piketuotojui pritrūko drąsos užeiti į ,,Anykštą. Kita vertus, dabar į šuos straipsnius galima pažvelgti iš tam tikro laiko atstumo ir be emocijų. Manau, toks neblėstantis dėmesys šiems kūriniams labai didina straipsnio autoriaus šansus respublikinės žurnalistų premijos laureatu tapti ir penktąjį kartą, nors po antrąja publikacija nebedrįso dėti savo pavardės.
Aš sutinku, kad žurnalistikos misija yra užvirti košę, o ne ją srėbti. Tad šiuo atveju ,,košei buvo paimta pakankamai aktuali ir intriguojanti tema, galėjusi iššaukti įdomią diskusiją, kurioje buvo galima parodyti visuomenei gandų daromą žalą, nes seniūnija paskutinėje vietoje pagal bendruomeninių organizacijų skaičių, pirmaujančių gretose pagal savižudybes, o mokykla nėra blizganti nepilnamečių reikalų komisijos akyse. Deja, man, kaip pagrindiniam straipsnio veikėjui, iš karto buvo užkirsta galimybė ne tik įsijungti į diskusiją, bet ir atsakyti į oponentų argumentus. Tai perša mintį, kad straipsnio atsiradimo tikslas buvo kiek kitoks nei diskusijos išprovokavimas. Čia labai ,,kvepėjo užsakomuoju straipsniu. Kadangi redakcija šios prielaidos oficialiai nepaneigė, tad iš esmės man paliktas pagrindas pasilikti prie savo nuomonės.
Sugedus elektrai, nekviečiame santechniko. Tai savaime suprantama. Draugiško pokalbio pikete prie redakcijos metu paaiškėjo, kad publikacijos autorius apie straipsnyje paliestus dalykus išmano tiek, kiek aš apie kosmonautiką. Žinoma, niekas nedraudžia žurnalistui iškelti tokią temą, kurioje jis nėra kompetentingas. Tai ne kompetencijos, o profesionalumo reikalas. Kaip tai padaryti gal ir nesugebėtų žurnalistas - praktikantas, bet tik ne daugkartinis republikinių žurnalistinių premijų laureatas. Todėl man visiškai nesuprantama, kodėl straipsnio autorius nesikreipė konsultacijoms kad ir vietinį kleboną, o subtilių tikėjimo dalykų vertinimui išprovokavo bibliotekininkę, masažistę ir netgi... fiziką. Galime sutikti, kad veterinorius gali apžiūrėti savo žmoną ir ginekologiniais reikalais juk yra nemažai tam tikrų panašumų. Tačiau jeigu šis veterinaras pradės nustatinėti diagnozes žmonos draugėms jau pakvimpa kriminalu. Todėl aš laikau, kad žurnalistas kai kurių svėdasiškių atžvilgiu pasielgė nedorai, nes juridiškai pakišo juos ,,po kirviu puikiai žinodamas, kad už viešai paskelbtas jų ,,diagnozes atsakyti teisme tektų ne jam, o jiems patiems, per savo naivumą ir juridinį neišprusimą pakliuvusiems ant žurnalisto meškerės.
Straipsnyje panaudotas religijos reikalų vyr. specialisto D.Glodenio pateikta informacijos fragmentas neturi jokio ryšio su straipsnyje dėstoma medžiaga ir nieko nepaaiškina, o yra tik pretekstas ištraukti iš ,,šiukšlių dėžės ir ,,pritempti prie straipsnio temos mano kažkada nusiųstą literatūrinio pobūdžio improvizaciją, kurios, beje, vienas fragmentas buvo panaudotas skyrelyje ,,paskambino ir....
Pati straipsnio ,, Svėdasuose klaidžioja religinės sektos šmėkla situacija man priminė vaikystės žaidimą ,,užsimerk - išsižiok, kur reikėdavo atspėti, kas įdedama į burną. Kartą įsižaidę peržengėme ribas. Parodę turį šokolado, įdėjome vienam žaidėjui gabaliuką visai kito produkto, turinčio tokią pat spalvą ir panašų standumą... Ir ką gi. Mums vos tramdant juoką, vargšelis gana ilgai čepsėjo š..., ieškodams jame šokolado skonio!.. Man ir dabar kaista ausys prisiminus šį juodą ,,pokštą. Laimė, kad jo šlykštumą suvokiau dar vaikystėje, papuolęs į labai panašią situaciją. Dėdė atnešė butelį atidirbusios traktorinės alyvos ,,kerzukams įmirkyti. Patenkindamas mano smalsumą, juokais pasakė, kad tai medus. Na, o aš, nieko nepagalvodamas, jį tuoj pat ir užsiverčiau. Keisčiausia, kad pradžioje aš aiškiai jaučiau medaus saldumą! Kai supratau, ką nurijau, išspjauti buvo per vėlu. Kadangi išsivemti niekaip nepavyko, tai traktoriaus karteriu riaugėjau visą dieną, ir net praėjus kelioms dešimtims metų labai gerai prisimenu jo skonį.
Taigi, šiuo atveju daugkartinis žurnalistinių premijų laureatas, pasinaudodamas kai kurių kaimo žmonių tamsumu ir patiklumu, pakišo mano kraštiečiams gerą gabalą ,,šokolado, kurio, deja, negalima nei išspjauti, nei išvemti, nes jis patenka ne į skrandį, o tiesiai į smegenis. Kadangi šį juodą pokštą iškrėtė ne kokie vaikai, o aukštąjį išsilavinimą turintis profesionalas, laikyčiau tai jau nebe pokštu, o tam tikra psichologine diversija. Čia subtiliai aukštyn kojom apverčiama nekaltumo prezumpcija ir sukuriama konfrontacinė situacija, kurioje priešas pakankamai aiškiai parodomas pirštu - tereikia paimti šakes. Paskutiniu laiku, pradėjęs atidžiau žvelgti į ,,Anykštos publikacijas, pamačiau kad tas pirštas paeiliui atsisuka tai į vieną, tai į kitą. Ir ką gi? Visuotinė gūdi tyla kaip tais ,,gerais laikais!. Ir šioje tyloje tarsi girdžiu, kaip rytais tūkstančiai prenumeratorių, dar neatsitraukę nuo pašto dėžučių, paskubomis šnarina laikraščio lapus. Greitomis peržvelgę antraštes ir nuotraukas, lengviau atsidūsta: ,,Ačiū Dievui, šiandien ne apie mane...
Kas keisčiausia, kad šitą ,,šokoladą nuolankiai čepsi visas rajonas. Čepsi ir tyli, nors aiškiai jaučia, kad tai ne šokoladas. Tiesa, vienuolika inteligentų buvo tuo garsiai suabejoję. Kuo viskas pasibaigė? Buvo savotiška pamokėlė, kad tokio ,,šokolado plikomis rankomis liesti neverta: paskui reika labai daug muilo jo kvapui atplauti.
Spausdintas žodis kaime priimamas labai rimtai. Ar tai būtų Svėdasų šmėklos, Traupio katės ar Troškūnų blusos. Kiekvienas gandas, perkeltas į laikraštį, įgauna visai kitą prasmę ir tampa savotišku argumentu.
Daugiausia karų kyla religiniu pagrindu, todėl tikėjimo temos ir žurnalistikoje yra pakankamai pavojingos, ypač jeigu jas pradeda gvildenti veterinarai ginekologai. Iš kitos pusės man nelabai suprantama, kodėl į straipsnį neatsiliepė nė vienas dvasininkas juk jie yra kompetentingiausi šioje srityje?
Kas nežino garsiojo Šerloko Holmso, kuris naudodamasis savo dedukciniais metodais iš senos, sutrintos skrybelės galėjo viską pasakyti apie jį nešiojusį žmogų. Dabar šis metodas sėkmingai perkeliamas į žiniasklaidą. Užtenka vieno gando - ir ,,išdedukuojamas efektingas straipsnis. Netgi su nuotraukomis! Jeigu nepavyksta pagauti tinkamo objekto straipsnio iliustravimui, pvz., šiukšlių kibiro (,,Anykšta 2005-07-21, 1 psl.), tada pats žurnalistas atstato fotoaparatui savo užpakalį (,,Anykšta 2004-10-06, 4 psl.) ir klausimas išspręstas. Viską kompensuoja profesionalus komentaras po nuotrauka.
Tokios ,,deduktyvinės žurnalistikos principas surykiuoti neturinčius ryšio faktus pramaišiui su gandais tokia tvarka, kad jie sudarytų vientisos grandinės įspūdį. Loginius tarpus tarp ,,nelimpančių grandžių užpildo skaitytojo vaizduotė, priklausomai jo išsilavinimo (sugedimo) lygio pagal tą kontekstą, kurį paprastai sukuria kryptingai parenkamas straipsnio pavadinimas. Čia naudojama ta pati anekdotinė schema: turi degtukų vadinasi rūkai, jeigu rūkai, tai ir išgeri, o jeigu išgeri vadinasi, nueini pas kitas, na, o jeigu taip darai, tai vadinasi, kad vaiką kaimynei ,,užtaisei tu ir t.t...
...Atleiskite , kad nepriėmiau kvietimo užeiti į redakciją: kai tik reikia peržengti jos slenkstį, mano skrandyje pradeda kilti vaikystėje prarytos karterinės alyvos gurkšnis, ir aš bijojau, kad gražiai jūsų kabinetų kiliminei dangai neatsitiktų kas blogo.
Aš, kaip tiesioginis įvykių dalyvis, matau, kad straipsnio ,,Piketuotojui pritrūko drąsos... moraliniam karkase dalis armatūros nesąžiningai pakeista į jos imitaciją. Tą tikriausiai patvirtintų ir žurnalistų etikos Inspektoriaus. Tačiau nebesinori jo trukdyti, nes jis ir taip jau buvo priverstas tris mėnesius vargti, rašydamas pirmąjį atsakymą į mano pareiškimą, kuriuo prašiau įvertinti ,,šmėklų publikaciją.
Apie antrojo straipsnio ne visai sąžiningas interpretacijas galima būtų pakalbėti kitą kartą, bet galbūt šito nebereikės daryti, nes norisi tikėti, kad ,,Anykšta tai padarys anksčiau už mane.
Valentinas Repšys